Neįsivaizduojate savo ryto be gaivinančios arbatos puodelio? Išbėgę iš namų sustojate nusipirkt puodelį stiprios kavos? O gal tai rytinė cigaretė, kurios pirmas užsitraukimas tarsi nušviečia blankų rytinį pasaulį?  Įpusėjus dienai pajuntate koncentracijos stygių? Pradeda streikuoti atmintis, o Jūsų gabumai lyg „išgaravo”.  Bet vos tik „susiverčiate” dar vieną kofeino, nikotino arba alkoholio „dozę” ir Jus jau vėl pilna/pilnas jėgų.

Žaidimai su mūsų protais yra mums įprasti: ruošiatės egzaminams ir norite geresnės atminties? Vaistinėse Jums noriai pasiūlys specialius maisto papildus. Norite „tik” pagerinti savo pojūčius ir atsikratyti prastos nuotaikos? Platus pasirinkimų asortimentas: alkoholis, narkotikai, silpnesni trankvilizatoriai. O kur dar antidepresantai ir „linksmosios” piliulės? Tačiau mažai kas žino apie gėrimų ir tabako pramonės konkurentą: naminę smegenų elektrostimuliaciją.

Mums įprastos kavos ir arbatos kartu su energetiniais gėrimais savyje turi gana galingą centrinės nervų sistemos stimuliatorių – kofeiną. Kofeinas nestimuliuoja mūsų protus tiesiogiai, jis elgiasi lyg turtingas „dėdė iš už Atlanto” gausiai vaišinantis kaimo giminaičius ir nugirdantis  svaigiaisiais gėrimais net vietinį kleboną.

Kofeino molekulės struktūriškai panašios į adenoziną, atsakingą už nuovargio ir mieguistumo atsiradimą. Mūsų smegenų ląstelėms dirbant šios medžiagos koncentracija didėja, o pats adenozinas atsidūręs receptoriuje stabdo mūsų neurostimuliatorių gamybą ir mus patraukia į miegą. Kofeinas dėl savo panašumo į adenoziną lengvai patenka į receptorių, tačiau neblokuoja receptoriaus, todėl mieguistumo jausmas neišsivysto. Ūkiškai tariant, kofeinas elgiasi kaip smulkus niekšėlis, užkamšiojęs su kramtoma guma kaimynų durų raktų skyles: mums prireikia nuo 4 iki 6 valandų tam, kad iš adenozino receptorių iškrapštyt kofeino „gumą”.

Nikotinas elgiasi irgi panašiai: jis aktyvuoja postsinapsinių jonų kanalus ir padidina natūralaus smegenų neurostimuliatoriaus dopamino kiekį. Dopaminas yra svarbus daugeliui žmogaus funkcijų: motorinėms funkcijoms (Parkinso liga susijusi su dopamino funkcijomis), susijaudinimu, kognityvinėmis funkcijomis bei seksualiniais potyriais. Dopaminas yra dar vadinamas „laimės” arba „atlygio” hormonu, kuris didžiausiais kiekiais yra gaminamas valgio arba lytinio akto metu, ir yra atsakingas už mūsų motyvaciją ir mokymąsi.

https://www.youtube.com/watch?v=797WAV3kZhQ

Panašiai į nikotiną veikia ir kitos narkotinės medžiagos: būk tai natūralūs narkotikai kaip aguonos, kanapės ar sintetinės kaip kokainas ir LSD. Visos narkotinės medžiagos vienais arba kitais būdais „nulaužia” mūsų sinapsių funkcijas ir paspartina kažkurią mūsų smegenų veiklą. Mūsų centrinė nervinė sistema savaip bando kovoti su šiais trikdžiais – sinapsėse atsiranda daugiau receptorių, todėl tam pačiam efektui pasiekti mums tenka išgerti daugiau kavos, surūkyti daugiau cigarečių arba išgert daugiau vyno. Taip nejučia didėja suvartojami kofeino, nikotino arba alkoholio kiekiai. Jau dabar apie 80 procentų JAV gyventojų kas dieną geria kavą. 17,8% amerikonų 2013 metais rūkė, o įvarius medicininius nuotaiką keičiančius preparatus vartoja beveik kas penktas JAV gyventojas.

Narkotinės medžiagos vadinamos narkotinėmis ne tik todėl, kad jų dozės auga, bet ir todėl, kad nuo šių medžiagų mes tampame priklausomi. Nustojus gerti kavą, nesurūkius cigaretes arba neatsigėrus alkoholinio gėrimo, žmogus pradeda jausti visą aibę neigiamų pojūčių: galvos skausmai, nuovargis, prasta nuotaika. Jei norite pamatyt tikrai piktą ir priklausomybės palaužtą žmogų –  žygio į gamtą metu, kuomet iki artimiausios parduotuvės bent porą dienų kelio, išmeskite rūkančio kolegos cigarečių atsargas ir mėgaukitės „spektakliu”. Panašiai elgiasi ir kavos išgerti negalintys žmogus, būtent dėl to atsisakymas nuo kofeino ir su juo susijęs sutrikimas šiemet atsirado oficialiame protinių sutrikimų sąraše.

Mūsų noras kontroliuoti savo savijautą, emocijas bei gabumus atsigręžia prieš mus pačius visų pirma dėl to, kad mes bandome paveikti mūsų vis prisitaikančią biochemiją, pamiršdami apie elektrinę mūsų biologijos dalį. Gal čia ir slypi atsakymas?

Idėja naudoti elektrą, elektros srovę bei elektrinius impulsus nėra tokia jau nauja. Senovės Romoje 46 metais prieš mūsų erą romėnų gydytojas Scribonius Largus savo veikale „Compositiones Medicae” aprašė podagros ir galvos skausmų malšinimą natūralios elektros pagalba. Elektros išlydžius formavo elektrinės rajos. 11 amžiuje musulmonų mokslininkas pasiūlė epilepsiją gydyti elektrinių šamų išlydžiais. Vėliau šis metodas buvo pritaikytas karščiavimo gydymui ir velnio išvarymui. Renesanso amžiuje buvo bandyta pritaikyti elektros srovę melancholijos gydymui.

Ir, nors elektroterapijos istorijoje galima rast klaidų, dabartinė elektroterapija yra toli pažengusi, o smegenų elektrostimuliacija naudojama kaip vaistas gydant didelį skaičių psichikos sutrikimų. Elektrostimuliacija būna išorinė arba vidinė. Vidinės (dar vadinamos gilumine) elektros stimuliacijos metu elektrodų adatos įvedamos į smegenis pro mažas skylutes, padarytas galvos kaukolėje, o prie elektrodų prijungiamas elektros impulsų generatorius, kuris padeda palaikyti sutrikusių smegenų sričių darbą. Taip yra gydoma Parkinsono liga, depresija, epilepsija ir obsesinis kompulsivinis sutrikimas.

Tarp išorinių metodų yra paplitusios transkranialinės magnetinė ir elektrinės stimuliacijos bei elektrokonvulsinė terapija (EKT).  Pastarosios metu pacientas išgeria anestetikus bei raumenys atpalaiduojančių tabletes, tuomet tarp ant jo galvos patalpintų elektrodų siunčiama 500 – 900 miliamperų srovė, kuri trumpam sukelia priepuolį. Elektrokonvulsinė terapija dažniausiai naudojama gydyti šizofreniją, asmenybės susidvejinimą bei sunkią depresiją. Transkranialinė magnetinė stimuliacija yra saugesnė nei EKT,  kadangi smegenyse indukuojamos apskritiminės srovės yra mažesnės. Šis metodas naudojamas gelbėja ligoniams su įvairiais psichikos sutrikimais beigi stimuliuoja kognityvines smegenų funkcijas. Dažniausiais šio metodo taikymas yra galvos skausmų bei depresijos gydymas.

Transkranialinės elektrinė stimuliacija yra panaši į elektrokonvulsinę terapiją, tačiau metodai yra kardinaliai kitokie. Visų pirma srovės dydis. Jis yra šimtus kartų mažesnis ir tesiekia 1-2 miliamperus. Antra, tai yra daugiau ar mažiau pastovios srovės, o ne galingi impulsai. Šis metodas ne „perkrauna” smegenų neuronus, o tiesiog „pagerina” jų veiklą, padidina nervų ląstelių aktyvumą. Elektros srovė ne priverčia neuronus pradėti arba nustoti perduoti impulsus, o veikiau švelniai stumtelėja juos link veikimo arba neveikimo.

Priklausomai nuo to, kur patalpinami elektrodai, pagerėja dėmesingumas, darbinė atmintis, matematiniai gabumai, logika arba su rega susiję gabumai. Tarkim, elektrinė kaktos srities stimuliacija padėjo dalyviams pagerint savo aritmetinius gabumus, išmokti pramanytą aritmetinę sistemą, o teigiamas efektas buvo stebimas mėnesius nuo eksperimento pabaigos.  Šis metodas taip pat padidina vaistų nuo depresijos efektyvumą, kaip parodė 2013 metais atlikta studija. Elektrostimuliacija kartu su „Zoloft” preparatu leido pacientams pasiekt 11,5 punktų geresnį rezultatą depresijos skalėje. Taip atsitinka greičiausiai dėl to, kad elektros stimuliacija padidina smegenų plastiškumą. Be to, elektros stimuliacija gali pagerinti kraujo cirkuliaciją smegenyse, paveikt stambias neuronų grupes bei uždegiminių procesų tėkmę.

Nors technologija dar nėra patikima bei paruošta masiniam vartojimui, tačiau testai sako, kad ją naudojantys gydytojai pasiekia geresnių rezultatų. Apie ją sužino vis daugiau „namudininkų”, pasiryžusių su savo liga kovoti namų sąlygomis. Jiems gelbėja tokios įrangos gamintojai, siūlantys medicininę įrangą, kurios kaina tėra pora šimtų dolerių. Tokį įrenginį yra neįtikėtina lengva pasigaminti pačiam, tam prireikia elementarių elektronikos žinių. Nieko nuostabaus, kad sparčiai plečiasi entuziastų bendrija, kurie transkranalinės elektrostimuliacijos pagalba bando pakeisti kasdienius cheminius narkotikus.

Štai, 22 metų jaunas tyrėjas iš Nacionalinio senėjimo instituto Baltimorėje, JAV, apie šią technologiją kalbėdamas sako, kad kuomet jis pajungia elektrodą prie savo kaktos, jo smegenys atsiduria tokioje būsenoje, kuomet net sudėtingiausi programavimo sprendimai yra surandami gana lengvai. Nors teiginys, kad namų sąlygomis 9 voltų baterijos bei 30 dolerių vertės prietaisų rinkinys daro stebuklus su žmogaus protiniais gabumais, skamba neįtikėtinai bei panašėja į masalą lengvatikiams, šis efektas, kaip jau matėme, turi tvirtą mokslinį pagrindimą. Griežtai kontroliuojamomis sąlygomis elektromagnetinė smegenų stimuliacija pagerina matematinius gabumus, atmintį, dėmesį ir greitą mokymąsi.

Dar 2011 metais New Scientis redaktorė yra išbandžiusi laboratorijos sąlygomis smegenų elektrostimuliaciją. Tik įrenginio efektyvumo testas buvo kiek grėsmingesnis: moteris turėjo šaudyt iš snaiperio ginklo. Jei prieš stimuliaciją niekad ginklo rankose neturėjusi moteris buvo apgailėtina pagal savo taiklumą, tai po seanso ji tapo tikra žudymo mašina. Nieko nuostabaus, kad JAV kariškiai yra suinteresuoti ir finansuoja tyrimus, kurie nagrinėja karių vikrumo bei reakcijos elektromagnetinę stimuliaciją.

Žinoma, šios technologijos taikymas namų sąlygomis turi savo pavojų. Visų pirma, būtina pastovi srovė. Dažnas mėgėjiškas aparatas gali tiekt didesnę srovę, taip žmogus gali apsvilint savo odos lopinėlį arba stambesnę galvos sritį. Taip pat gana retai gali pasireikšti manijos priepuoliai arba laikinas paralyžius. Žmogus gali jaust didesnį mieguistumą arba miegot valandų valandas po to, kai pritaikė elektrostimuliaciją. Tačiau rimtesnių neigiamų efektų tyrėjai nėra pastebėję.
2013 metais atliktame tyrime, mokslininkai pastebėjo, kad pagerėję matematiniai gabumai nėra nemokami. Stimuliuojant vieną sritį, gabumai, už kurios atsako stimuliuojama sritis, pagerėja, tačiau nukenčia protiniai gabumai, už kurios atsako kitos smegenų sritys. Spėjama, kad toks smegenų paspartinimas gali turėti ir daugiau neigiamų efektų, kurie pakolkas lieka neatrasti bent jau dėl to, kad niekas jų vis dar kryptingai neieško.

Ir, žinoma, geras klausimas: ar įstatymas turi reguliuoti elektrinę smegenų reguliaciją, ar ne? Žmogaus noras modifikuot savo kūną ir pojūčius lėtai elektronikos dėka tampa įmanomas. Tarkim, vienas žmogus taip modifikavo savo kūną, kad girdi Wi-Fi laukus, kitas gi jaučia magnetinį lauką, nes turi implantus rankose. Tai yra pačių žmonių teisė ir jų apsisprendimas. Bet pagalvokime apie tėvų norą pagerinti matematinius arba muzikinius vaikų gabumus tam, kad jie įstotų į universitetą. Filosofiniu požiūriu išorinis smegenų elektrostimuliavimas yra tas pats, kaip ir mokamos muzikos pamokos pas repetitorių. Bet ar tai yra etiška?

Bet pabaigai noriu pakalbėt ne apie tai, o apie naujus komercinius elektroninius prietaisus – „narkotikus”, šiemet atsiradusius rinkoje. Apie narkotikus gal stipriai pasakyta, tačiau šių eilučių nuomone viskas juda to link.Prieš keletą metų internete atsirado kompanija Thync, kuri surinko per įvairius šaltinius virš 13 mln JAV dolerių tam, kad pradėtų siūlyti nešiojamus prietaisus, kurie gali kontroliuot žmogaus pojūčius.

Paprastas programinis valdymas Android pagrindo išmaniosiose telefonuose bei Apple iPhone prietaisuose – vienu piršto paspaudimo žmogus arba susifokusuoja ties darbu, nusiramina, arba pajunta energijos antplūdį. Skirtingai nuo namudinės elektrostimuliacijos, prietaisas stimuliuoja tik dvi specifines smegenų sritis, prie kurių yra pritvirtinti jo katodas ir anodas. Dėl šios priežasties Thync prietaisas veikia žmogų įtakodamas tik dvi konkrečias žmogaus savijautos funkcijas – ramybė arba energingumą.

Internetinio žurnalo Quartz žurnalistas pasidalino savo įspūdžiais, kurios jis patyrė, kuomet jam teko išbandyti naują Thync prietaisą. Prietaisas veikia elektrodų patalpintų aplink akiduobes (panašiai kaip akiniai) ir aplink kaklą (lyg papuošalas) ties vietą, pro kurią nervai keliauja iš stuburo į galvą. Prietaiso dalys ant kaklo ir ant kaktos yra arba sujungiamos bevieliu ryšiu arba gumine juostele. Žurnalisto išbandytas prietaiso prototipas naudojo stimuliacijai ultragarsą, tačiau galutinė versija, kuria galima jau dabar įsigyti, naudoja transkranalinę elektrostimuliaciją, kadangi taip gaunamas kompaktiškesnis gaminys.

Telefono ekrane galima valdyt signalų stiprumą bei pasirinkt programą. Ties 70 procentų galingumu prietaisas sukelia tokius pojūčius, lyg mažos skruzdelytės lakstytų po odą. O ties 100 procentų – jos jau yra odos viduje ir… „baliavoja lyg kaimo vestuvėse” (čia toks tautinis palyginimas). Po kiek laiko, tiesa, kaip sako žurnalistas, prie pojūčio priprantama. Jis tampa dėmesį atkreipiančiu bet toleruojamu. Vidutinis seansas trunka apie 20-30 minučių. Po šio laiko žurnalistas nusiima prietaisą nuo galvos ir grąžina į įprastą vietą akinius. Ir skuba pranešt, kad efektas yra juntamas. Viskas aplinkui atrodo aiškiau, skaidriau, kampuočiau. Pastebimos visos smulkiausios aplinkinio pasaulio detalės, o dar prieš tai buvęs nuovargis dingo be pėdsakų.

Kaip matome, elektrinė smegenų stimuliacija jau tampa apčiuopiama realybė. Nauji elektroniniai prietaisai gal visiškai ir nepakeis kofeino ir nikotino, tačiau gali šiuos narkotikus – veteranus padaryti nebeaktualiais.

Iš kitos pusės tokiems prietaisams tapus kasdieniais, filosofams atsirastų savą naujų tyrimų kryptis: etinė neurostimuliacijos pusė bei kognityvinių mąstymo funkcijų pokyčiai. Sociologai jau gali pradėt spekuliuot, ar tai nesukurs naujo pasaulio padalijimo į turtingus ir vargšus? O mes su Jumis galime savęs paklausti, ar rastume drąsos išbandyti naują žaisliuką?