Tokia jau yra ta žmogaus prigimtis arba “siela“. Mūsų kasdienybė, mūsų išgyvenimas yra pasmerkti nuobodybei, tačiau mūsų akys vis tiek yra nukreiptos į dangų. Visiškai nesvarbu, koks yra mūsų išsilavinimas, tačiau mes turime kažką mūsų viduje, kažką, kas nori pasiekti tuos per smogą vos matomus žvaigždynus. Turime kažkokią slaptą spyruoklę, lyg būtume koks laikrodis, lyg kas būtų mums “į subynę įkandęs”…
Visiškai nesvarbu, kokį diplomą ir kokį pripažinimą mes turime, mes vis tiek liekame asmenybės gelmėse tie patys niekada nesenstantys vaikai, kurie visada eksperimentuos su degtukais ir visada bus apakinti dangaus grožybių. Visiškai nesvarbu, ar mes sudeginame naują eksperimentinį patiekalą dujinėje orkaitėje, ar mes susprogdiname šalia namo esančiame garaže naują eksperimentinį “amžiną variklį”. Mes visada liekame mažamečiais “savadarbiais” mokslininkais, godžiai skaitančias “pasakas” iš įdomių mokslinių naujienų srauto…
Toliau skaityti Pirmasis blogo „jubiliejus” arba ataskaita prieš mano skaitytojus
