Progresas mums dažniausiai sukelia įvairias asociacijas. Dažniausiai tai yra kažkas teigiamo – nauji lėktuvai, automobiliai, kompiuteriai, išmanieji telefonai, kartais tai yra kažkas neigiamo – buitinės atliekos, kertami miškai, nykstančios gyvūnų rūšis ir oro tarša. Smogas yra tapęs stambiausių metropolių kasdienybė – Los Andželas, Meksikas, Pekinas.

Smogas nėra kažkas labai naujo. Dar XIXa. Londonas kentėjo nuo smogo, kuris atsirasdavo dėl anglies deginimo. Tai buvo tokia kasdienė problema, kad net prancūzų dailininkas, ekspresionistas Klaudas Monė (Claude Monet) viešėdamas Londone įamžino London sičio smogą.

Smogą sudaro dažniausiai gana smulkios dulkės – taip vadinamos nanodalelės, kurių matmenys yra apie šimtus nanometrų. Būtent dėl tokio savo dydžio smogas suteikia dangui, Saulei, saulėtekiui ir saulėlydžiui netikėtus atspalvius, nes nanodalelės sklaido šviesą kitaip, negu orą sudarančios molekulės, jų sklaidą aprašo nebe Relėjaus sklaidos dėsniai, o kiek kitokie – Mi sklaidos, dėl jos Saulė ir dangus aplink ją įgauna raudonai rūdą spalvą.

Smogu paprastai gan sunku atsikratyti. Tam būtinas geras lietus arba stiprūs vėjai. Smogas turi daug šaltinių: anglies deginimas, transporto išmetamos dujos, fotocheminis smogas ir net gali būti natūralus dėl ugnikalnių veiklos. Pavyzdžiui, išsiveržus ugnikalniui Islandijoje, dėl smogo sustojo lėktuvų skrydžiai. Smogo koncentracijai taip pat svarbi miesto geografija. Tarp kalvų esantys miestai nukenčia labiau, kaip ir šiltame sausame klimate pastatyti miestai, nes tarp kalvų mažesni vėjai, o šiltame ir sausame ore mažiau drėgmes bei retesni lietūs.

Gyvi organizmai yra gan gerai prisitaikę prie natūralios oro taršos. Mes čiaudime ir kosėjame, jei kažkas stambesnio patenka į mūsų nosį arba į trachėją. Tai gali būt žiedadulkės, dulkės arba smulkesnės musės. Nuo dar smulkesnių orą teršiančių dalelių esame apsaugoti kvėpavimo trakto viduje esančiomis gleivinėmis, dengiančioms kvėpavimo takus. Kosėdami, mes pašalinam purvą, prikibusį prie gleivinių. Tačiau ši apsaugos sistema yra bejėgė prieš nanodaleles, kurios yra tiesiog per smulkios. Nanodalelėms vieną kartą pakliuvus į plaučius, atgal joms kelio nebėra. Būdamos plaučiuose jos pradeda blokuot deguonies įsisavinimą ir dvideguonies pašalinimą.

Dar blogesnis scenarijus yra tas, kuomet smogo nanodalelės patenka iš plaučių į mūsų kraują. Jei dalelė yra pakankamai maža, ji gali prasibrauti į gyvą ląstelę bei sužalot tos ląstelės proteinus, jos DNR bei sutrikdyti vidinius ląstelės mechanizmus. Nanodalelės kenkia ir kraujagyslėms, kenkia uoslei, o atsidūrusios smegenyse, jos įtakoja mūsų atmintį bei gebėjimą mokytis. Mūsų smegenys pradeda elgtis nenormaliai, o juose vystosi pokyčiai būdingi Alzheimerio bei Parkinsono ligoms.

Visa tai atsitinka dėl daugelio dalykų. Pirmas mechanizmas yra uždegiminis. Nanodalelė sužadina imuninės sistemos atsaką, mūsų kraujuje padidėja leukocitų kiekis. Dažniausiai tai yra natūrali reakcija į ligą, kurios metu organizmas kovoja su ligos sukelėju. Tačiau nanodalelių srautas yra pastovus bei chaotiškas, dėl to mūsų organizmas yra pastovaus uždegimo būsenoje, kas automatiškai reiškia blogesnę savijautą. Dar daugiau, dėl uždegimo procesų gali pavojingai sumažėt arterijų bei venų lankstumas, o tai reiškia padidėjusią širdies smūgio riziką.

Nanodalelės įtakoja ir nervinę sistemą – sumažėja neuronų elektrinis aktyvumas. Reikalas yra tas, kad nanodalelės yra chemiškai aktyvios, jų elgesiui aprašyt chemijoje egzistuoja terminas – laisvieji radikalai. Tai yra atomai arba molekulės, kuriose atomo išorinė elektronų orbitalė nėra pilnai užpildyta – trūksta elektrono. Tai daro laisvus radikalus nestabiliais, jie pastoviai ieško iš ko galėtų „pavogt” trūkstamą elektroną. Tačiau pavogus elektroną iš kūno ląstelės, pati ląstelė tampa „laisvu radikalu”. Kitaip tariant, sujaukiama įprasta signalų sklidimo tarp kūno nervinių ląstelių organizacija. Būdamos mažos, nanodalelės gali keliaut žmogaus nervais tiesiai iš nosies į nervinės sistemos centrą. O atsidūrusios smegenyse, jos išderina žmogaus atmintį ir kitas kognityvines funkcijas.

Ką mes galime padaryti? Visų pirma, būtina kuo daugiau būti pastatuose, kur oro kokybė griežtai kontroliuojama. Antra, būtina vengti pasivaikščiojimų karštomis, sausomis dienomis, kuomet nėra jokio vėjo. Trečia, laikykit langus uždarus ir vėdinkit būtą tik rytais, kuomet dėl naktinės drėgmės sumažėja teršalų kiekis ore. Nusipirkite specialų oro filtrą ir kaukę, kaukę galima paslėpt po šaliku. Jei tikėti specialistų rekomendacijomis, kažkiek padėt gali mitybos bei įpročių pokyčiai. Sumažinkit tabako ir alkoholio kiekius, venkite prirūkytų patalpų. Produktai su antioksidantais, kokybiškas maistas, daugiau vaisių ir daržovių gali kažkiek pagelbėt imuninei sistemai. Turiu nuliūdinti: bet kurio atveju tai nėra problemos sprendimas, o veikiau tik būdas sumažinti sveikatai daromą žalą.