Jei mokykloje skaitėt biologijos vadovėlį ir pamenat skyrių apie primatus, tuomet žinote (arba bent jau girdėjot), kad žmogus turi daug smegenų, todėl jis ir yra toks protingas. Tiksliau, žmogaus smegenų santykis su kūno mase yra didžiausias. Žmogaus evoliucija yra smegenų tūrio didėjimo istorija. Tačiau retas žino apie šį netikėtą posūkį: per paskutinius 20 000 metų vidutinis žmogaus smegenų tūris sumažėjo nuo 1 500 cm^3 iki 1 350 cm^3, pokytis atitinka teniso kamuoliuko tūrį. Ir taip atsitiko visur: Kinija, Europa, Afrika, visoje homo sapiens populiacijoje. Jei mūsų smegenys ir toliau mažės tokiu pat greičiu, po kitų 20 000 metų jų dydis atitiks homo erectus, gyvenusio prieš pusę milijonų metų ir turėjusio apie 1 100 kubinių centimetrų, tūrį. Ar tai reiškia, kad šiuolaikinis žmogus KVAILĖJA?

Atsakymo niekas nežino, tačiau paspekuliuot mėgsta visi. Vieni mokslininkai sako, kad iš tiesų mes tampame kvailesni ir tai yra civilizuoto gyvenimo pasekmė. Muilo operos, pigi literatūra, saugus gyvenimas be iššūkių, dominavimas gamtoje. Žmogui nebereikt tokių gerų smegenų tam, kad išgyventų. Kita mokslininkų grupė argumentuoja, kad tūris mažėja, tačiau smegenys tampa efektyvesnės: žmogus tampa greitesniu ir geresniu mąstytoju. Dėl vieno visi yra vieningi. Regis, mes save prisijaukinome, kaip prisijaukinome naminius gyvūnus, kurie taip pat turi mažesnius smegenų tūrius, negu jų laukiniai giminaičiai. Treti argumentuoja, kad mes turėtume žvelgt į santykį tarp kūno masės ir smegenų tūrio. Didžiausias smegenys turėję kromanjoniečiai turėjo taip pat gan masyvius veido kaulus, kurių dabartinis žmogus neteko. Įvertinus šią netektį mažėjimas tampa santykinai mažesnis. Šią teoriją palaiko ir genetiniai tyrimai, anot kurių žmogaus DNA per tą laikotarpį taip pat sparčiai pakito srityse, atsakingose už smegenų vystymąsi ir neurotransmiterius (kažkas vyksta su vidiniais varžtais). Taigi kuri teorija yra teisinga? Pabandysiu apžvelgti visas.

Viena mokslininkų grupė tyrinėjo žmonių populiacijos tankio koreliaciją su žmogaus kaukolės dydžiu. Kuo didesnis žmonių tankis, tuo sudėtingesnė turėtų būt visuomeninė struktūra, tuo greičiau atsiranda prekyba, darbo padalijimas, tuo labiau efektyvesnis tampa maisto surinkimas, o socialinė sąveika tarp individų yra dažnesnė ir sudėtingesnė. Tuo būdu, daro prielaidą mokslininkai, kaukolės dydis turėtų priklausyt nuo socialinės struktūros sudėtingumo.

Ir tikrai, atrodo gi logiška: kuomet žmonių skaičius buvo mažas (kaip ir buvo didžiąją žmogaus evoliucijos dalį), tuomet smegenų dydis nuolat augo. Bet vos tik atsirado tankiai apgyvendintos sritys, smegenų dydis sumažėjo apytiksliai 3-4 procentais tarp 15 000 ir 10 000 metų prieš mūsų erą. Mokslininkai padarė išvadą, jog sudėtingose sociumuose žmogui nėra būtina likt tokiam pat protingam kaip mažoje gentyje gyvenančiam. Tie individai, kurie nesugebėtų išgyventi vieni, gali išgyventi žmonių visuomenės dėka. Ir, mokslininkai spėja, kromanjoniečiai išauklėti dabartinėmis sąlygomis būtų tarp protingiausiųjų dabarties žmonių.

Be abejo, praktiniu požiūriu, kromanjoniečiai nebuvo nei intelektualiai už mus pranašesni, nei jų kultūra buvo geresnė, tačiau nereikia pamiršti, jog mūsų ir jų pradinės gyvenimo sąlygos yra visiškai skirtingos. Mes gyvename palyginus su anuometinėms sąlygomis tikrame šiltnamyje. Žemės ūkis, modernūs miestai, ekonominė specializacija, visa tai leidžia mūsų laikų protingiausiems koncentruotis ties mokslais, menu ir kitais veiklos laukais. Mūsų protėviai neturėjo visos šios palaikančios infrastruktūros. Jiems reikėjo milžiniškų protinių pastangų vien tam, kad išgyventi.

Tačiau kita mokslininkų grupė prieštarauja šiai interpretacijai.  Ir, nors jų rezultatai neprieštarauja pirmosios mokslininkų grupės rezultatams, o, dar daugiau, patvirtina ir išryškina staigų smegenų tūrio mažėjimą, jie nėra linkę taip visko supaprastinti.

Ši grupė nagrinėjo europiečių, gyvenusių per paskutinius keturis tūkstančius metu, kapus ir matavo kaukolių apimtį. Mokslininkai pastebėjo tokį spartų kaukolės tūrio mažėjimą, kad, jei kūno tūris mažėtų proporcingai kaukolės tūriui, mes dabar būtume pigmėjų ūgio.  Tačiau šis mažėjimas vyko netolygiai. Mokslininkai aptiko laiko periodus, kuomet smegenų tūris liko pastovus, ir periodus, kuomet smegenų tūris sparčiai mažėjo.  Tačiau ši mokslininkų grupė nemato čia nieko pavojingo. Anaiptol. Jie net galvoja, kad mes tampame protingesni.

Reikalas yra tas, kad smegenys suvartoja iki penktadalio visos energijos kiekio būtino žmogui kasdien. Stambesnės smegenys gali būt protingesnės, tačiau joms reikės daugiau energijos užaugt ir funkcionuoti. Todėl turėtų egzistuot evoliucinis spaudimas didint smegenų efektyvumą. Ūkiškai kalbant, ko daugiau pelno už ko mažesnį pinigą. Tokiems pokyčiams įvykti būtinos tankiai apgyvendintos populiacijos: didėjant žmonių skaičiui, paspartėja evoliucija link optimalios žmogaus smegenų struktūros, tokios struktūros, kuri yra protingiausia už mažiausia energijos kiekį.  Būtent tada didesnis šansas gaut tą palankią genų kombinaciją, dėl kurios sumažėjęs smegenų tūris reikštų ne kvailesnį žmogų, o bent jau tokį pat protingą kaip ir jo protėviai.  Ir būtent dėl tų genetinių mutacijų, anot mokslininkų, smegenų tūris mažėjo šuoliais, o ne tolygiai.

Trečia mokslininkų grupė nesutinka su dviem pirmomis ir teigia, kad žmonijai vis labiau tampant sudėtinga ir labiau organizuota, žmogus prijaukino pats save. Didžiausia grėsme sociumui yra agresija. Agresyvūs žmonės, kaip ir agresyvūs gyvūnai nėra linkę socializuotis. Atsiradus teisėsaugos užuominoms, agresyvūs žmonės buvo paprasčiausiai nužudomi vienais arba kitais būdais.

Kažkas panašaus įvyko ir gyvūnų prijaukinimo metu. Žmogus per visą istoriją yra prisijaukinęs apie 30 skirtingų gyvūnų rūšių.  Jei mes palygintume prijaukintų ir laukinių gyvūnų smegenų tūrius, mes pastebėtume net 10-15 procentų skirtumą ne į prijaukintų gyvūnų naudą. Prijaukinti gyvūnai taip pat pasižymi grakštesne išvaizda, mažesniais dantimis, plokštesniais snukiais, spalvingesniais kailiais bei plunksnomis, mažesnėmis ausimis ir garbanotu kailiu.

Mokslininkai mano, kad priverstine neagresyvių gyvūnų atranka yra susijusi su smegenų tūrio mažėjimu, kadangi tam būtinos „jaunos” smegenys. Suaugusios smegenys yra agresyvios, todėl natūrali atranka sulėtina gyvūno smegenų vystymąsi bei pakeičia gyvūno temperamentą.

Tai, kad prijaukinto gyvūnų smegenų tūris mažėja, patvirtino ir nesenai Sibire vykęs eksperimentas, kai buvo prijaukintos lapės. 1958 metais rusų genetikas Dmitrijus Beliajevas pradėjo selekcinius eksperimentus su sidabrinėmis lapėmis. Jis leido turėt palikuonius tik toms lapėms, kurios lėčiau pradėdavo urgzt, kai prie jų narvo prieidavo žmogus. Po 12 kartų mokslininkai pastebėjo lapėse išorinius pokyčius, panašius į pokyčius prijaukintuose gyvūnuose. Lapės tapo smulkesnės, ant kailio atsirado baltos dėmės, sumažėjo ausys, uodegos pradėjo raitytis. O svarbiausia – jų smegenų tūris taipogi sumažėjo.

Kažkas panašaus galėjo atsitikt ir su mumis. Tik vietoje selekcionieriaus mes turėtume dėkot teisėsaugai.  Kuomet kaime koks agresyvus tipas keldavo problemas, žmonės susijungdavo ir kokiame Linčo teisme nuspręsdavo problematiško mušeikos likimą.  Dar daugiau, Naujoje Gvinėjoje gyvenančiose gentyse iki šiol tebeegzistuoja paprotys, išvaryti kas dešimtą prasikaltusį ir agresyvų jaunuolį iš genties. Tad, visai gali būti, kad mes patys save prisijaukinome, dėl ko ir sumažėjo mūsų smegenų tūris.

Gan geras to patvirtinimas būtų tyrimai, kur vilkai yra lyginami su šunimis. Vilkas yra agresyvesnis negu šuo, jo smegenų tūris didesnis. Skirtingai nuo šuns, vilkas geba išspręst problemą ir vienas. Šuo gi geriau supranta šeimininko gestų reikšmę, tačiau lengvai pasiduoda, kuomet jam tenka vienam spręst kokią nors užduotį.

Taigi. Kodėl gi mažėja mūsų smegenų tūris? Kuri versija, kuri teorija teisinga? Palieku spręst skaitytojams.