Jūsų kaimyno ožka pastoviai niokoja jūsų daržą? Jūsų šuo nederamai elgiasi? Benamiai šunys išvartė kieme šiukšlių dėžę? Širšės neduoda Jums ramybės vasaros atostogų metu? Kolorado vabalai suniokojo jūsų pasėlius? O gal vabzdžių antplūdis sugadino atostogas pajūryje? Ne bėda! Paduokite juos į teismą! Tiesa, Jums prireiks dar geros laiko mašinos…

Gal skaitytojams ir pasirodys neįtikėtina bei juokinga, tačiau paskutinis teismas, kuriame gyvūnas buvo nuteistas mirties bausme, įvyko prieš 99 metus! Tai įvyko Amerikoje, Tenesio valstijoje, kuomet cirkas atvyko į mažą miestelį. Senas dresuotojas paliko cirką, tad cirke atsirado niekad su drambliais nedirbęs dresuotojas. Dramblio patelė vardu Merė buvo pratusi paklust dresuotojui turinčiam specialią lazdą su aštriu galu, tačiau tą dieną ji kentėjo nuo dantų skausmo. Ir nors dresuotojas žinojo apie jos skausmus, jis neatsargiai pataikė patelei į skausmingą vietą. Merė patrako ir sutraiškė dresuotoją. Cirko savininkas organizavo parodomąjį teismą, kur Merė susilaukė mirties nuosprendžio.

Naršydamas po internetinę senų knygų biblioteką atradau nuostabią knygą anglų kalba: Evans, E.P. (1906) The Criminal Prosecution and Capital Punishment of Animals. Knygoje aprašoma viduramžių bažnytinių ir civilinių teismų praktika, kuomet įvairūs gyvūnai buvo sodinami į teisiamųjų suolą, teisiami ir baudžiami. Likau sužavėtas juokingų ir absurdiškų istorijų.

Sunku patikėti, tačiau nuo 824 metų iki XVIIIa. vidurio gyvūnams buvo taikomi tokie pat moraliniai principai kaip ir žmonėms. Gyvūnai buvo kariami, deginami ant laužų ir laikomi cypėse.

Baisiausi nusikaltėliai Europos istorijoje yra ne žmonės, o… kiaulės. 1379 metų rugsėjo 5 dieną Prancūzijoje dvi kiaulių bandos suėdė žmogų vardu Perrinot Muet. Dvi kiaulių bandos buvo atvesdintos į teismą, kiaulės buvo kankinamos. Jos savo „verksmu ir agresyviu elgesiu” įrodė teismui „savo sutartinį dalyvavimą nusikaltime”. Anot teismo įrašų, prokurorai privertė kiaules ir kuilius pripažinti savo kaltę. Teismas abi kiaulių bandas nuteisė mirties bausme. Atrodytų istorijos pabaiga?  Tik kad ne! Reikalas yra tas, kad abi kiaulių bandos priklausė vienuolyno priorui (Friar Humbert de Poutiers), kuris net kreipėsi į Burgundijos kunigaikštį prašydamas pasigailėt kiaulių ir siūlydamas nubaust trejetą aršiausių kuilių. Jo prašymas buvo patenkintas.

Tas dažnumas, su kuriuo kiaulės buvo teisiamos buvo susijęs su ta laisvė, su kuria palaidos kiaulės ir kuiliai lakstė anuomet po Europos miestus. Dažniausiai šie „nusikaltėliai” atkasdavo kam nors ausį, nosį, tačiau gan dažnai suėsdavo kūdikius. Kaip rašo Evansas, vienas kuilys pasielgė ypač įžūliai bažnytinės teisės požiūriu – suėdė vaiką, nors „buvo penktadienis”. Būtent tai, kad kuilys suėdė vaiką penktadienį, buvo baisiausia aplinkybė bažnytinėms teisėjams: „…rimtas bažnytinio dekreto pažeidimas, privertęs kaltintojus reikalaut griežčiausios bausmės ir privertęs  teismą pamatyti ypatingą kuilių nusikaltimo įžūlumą”.

Tai nėra vienintelė knygoje minima šventvagystė, kurią įvykdė kiaulės.  Štai 1394m. Prancūzijoje pagal bažnytinio teismo nutartį buvo pakartas kuilys, kuris „šventvagiškai suėdė visas Šv. Sakramentui skirtas duonos atsargas”.

Viduramžių teismų nutartyse spėjo sudalyvaut praktiškai visi Europos faunos atstovai. Autorius knygos priede įvardija apie 200 atvejų, kuomet gyvūnai sulaukdavo mirties nuosprendžio. Be kiaulių buvo teisiami arkliai, karvės, avinai, ožkos, šunys, katės, unguriai ir net DELFINAI… Apie delfinus Evansas pateikia gana mažai informacijos. Yra tik sakoma, kad tai įvyko 1596 m, Marselio mieste. Spėju, kad jie pakliuvo į žvejų tinklus ir buvo kaltinami suėdę žuvį bei sugadinę tinklus.

Be abejo ne visi nusikaltimai pasibaigdavo mirties bausmėmis. Žiurkėms bažnytinis teismas siusdavo nutarties laišką. Laiške žiurkėms buvo liepiama „palikt bet kurį namą, kuriame jos būtų nepageidaujamos”.  Ir ne visi teismai prieš kiaulės ir kuilius pasibaigdavo mirties nuosprendžiu. Savininkai dažnai pateikdavo malonės prašymus. Jei teismas atsižvelgdavo į malonės prašyme nurodomus argumentus, bausmė buvo sušvelninama. Štai, knygos autorius pasakoja apie atvejį, kuomet vietoje mirties bausmę per pakorimą, kiaulės buvo išplaktos rykštėmis.

Gana dažnai teismai nagrinėjo nekaltų gyvūnų nusikaltimus. Štai kad ir ši keista istorija. Vienas Šveicarijos miestas gavo 1500 metais briedį dovanų nuo vieno iš pirmų gamtininkų Leonardo Turnaizerio (Leonhard Thurneysser). Briedis ilgai mieste neišgyveno, nes senyvo amžiaus miesto gyventojos pradėjo skleist gandus apie briedyje besislepiantį demoną, kuris yra tikrasis visų miestelio negandų šaltinį. Briedžiui buvo sušerti obuoliai prifarširuoti adatų nuolaužomis.

Iš kitos pusės, europiečių teisingumo dvasia nulėmė keletą teismo nutarčių, kuomet gyvūno savininkas buvo nuteisiamas myriop už žiaurų elgesį su asilu.

Teismuose prieš kenkėjus pasitaikydavo ir kenkėjų advokatų. Štai XVIa. šaukimą į bažnytinį teismą  gavo žiurkės, suėdusios pasėlius ir apšvarinusios laukus. Vienas prancūzų advokatas (Bartholomew Chassenee) ėmėsi gynėjo darbo. Beje apie jį yra sukurtas filmas „Kiaulės valanda”. Teisme jis argumentavo , kad sukviesti į teismą visus jo „klientus” yra fiziškai neįmanoma dėl didelių atstumų ir kliūčių, kurias žiurkės patirtų kelyje į teismą. Taip pat buvo priminta kačių ir kitų plėšrūnų keliama grėsmė: „dėl ilgo, sudėtingo ir sunkaus kelio, taip pat dėl kelyje laukiančių pavojų, ir dėl savo mirtinų priešų – kačių – nenuilstamo budrumo bei viską aprėpiančio sekimo ir klastos, žiurkėms kelias į teismą būtų lygus mirčiai”.

Taip pat nereik pamiršti, jog valstybinių teismų Viduramžiais nebuvo, kadangi valstybinės struktūros buvo nesusiformavusios. Bažnytiniai teismai gana dažnai naudojosi savo specifinėmis teisėmis ir kaip bausmę paskelbdavo gyvūno ekskomunikaciją arba anatemą.

Dėl savo nusikaltimų kentėjo anais laikais ne tik gyvūnai bet ir… augalai. Vienas prancūzų vyskupas ekskomunikavo visą pilyje esantį vaisių sodą, nes jame užsibuvę vaikai praleido bažnytines pamaldas. Burgundijos kunigaikštienės dėka vėliau bausmė buvo nuo sodo nuimta.

Tačiau patys absurdiškiausi teismai buvo teismai prieš vabzdžius. Viduramžiais prancūzų vynuogių augintojai stipriai kentėjo nuo žiedgraužių straubliukų. Pirmas teismas įvyko 13 balandžio 1587 metais, straubliukams atstovavo advokatas Antoine Filliol. Jis argumentavo, kad Dievo patalpino straubliukus Žemėje, ir Dievas niekada nebūtų to padaręs, jei nebūtų numatęs jiems būdo išgyventi. Derliaus praradimas tėra nemalonus atsitiktinumas, nes miesto laukai pasitarnavo kaip Dievo numatytas straubliukų maistas. Iš kitos pusės, kaltintojai gi argumentavo, jog miestas turi teisinę viršenybę prieš besilankančius straubliukus: „nors gyvūnai ir buvo sukurti prieš žmogų, tačiau jų priedermė yra paklūsti žmogui ir ištikimai jam tarnauti, ir būtent tai buvo jų ankstesnio sukūrimo priežastis”.

Gana lengva pastebėt pirmą teisinį paradoksą gyvūnų teismuose. Kas yra svarbiau? Žmogaus teisė, ar gyvūno? Žmogus yra svarbiausias biblinio dievo kūrinys, kuriam turi paklūsti visa gamta. Tačiau ar ne kūrėjas valdo visus gyvūnus, ar ne be jo žinios gyvūnai niokoja bandas, o vabzdžiai tuština pasėlių laukus?

Jums smalsu, kuom pasibaigė teismas su straubliukais? Anot Evanso, teismas  straubliukams pasiūlė suteikt plyną lauką kitoje miesto pusėje/ Tačiau straubliukų advokatas argumentavo, kad minėtame lauke nėra pakankamai maisto, tad jo „klientai” negalės ten deramai prasimaitint. Teismas galu gale atmetė advokato priekaištą.

Galvojate, kad viduramžiais teismai buvo greitesni? Darote klaidą! Teismas vyko net 8 mėnesius! Bet kas visoje istorijoje yra juokingiausia? Matote, minėtas teismo sprendimas neišliko, kadangi anot Evanso jį suėdė „ar tai žiurkės, ar tai vabzdžiai”. Sakyčiau, toks savotiškas kerštas žmogui ir mūsų teisėsaugai.