Esat girdėję apie R. Dawkinso „Selfish Gene”? Gana nebloga mokslą populiarinanti knyga, bandanti paaiškint evoliucijos eigą plačioms masėms. Nebloga, jei teisingai viską suprast bei nedaryti skubotų išvadų. Ir labai bloga, jei skaitytojas ją supranta neteisingai. Būtent dėl pastarojo efekto gana daug biologų pagrįstai ją kritikuoja. Galite paklausti kodėl?
Nusipirkau įdomią knygą: „Stefan Klein, Survival of the Nicest: How Altruism Made Us Human and Why It Pays to Get Along„. Būtent joje galima rasti atsakymus bei „Selfish Gene” krtiką.
Matote, R. Dawkinso knyga paprastam žmogui sudaro įspūdį, kad evoliucija tai yra genų kova, kurioje išgyvena stipriausias genas. Toks supaprastinimas gana sunkiai paaiškina „socialinių genų” atsiradimą (esu apie tai rašęs čia). Ir tikrai, jei „išgyvena stipriausias”, kokia prasmė kooperuotis? Kaip paaiškint bičių arba skruzdžių pasaulį, kur egzistuoja fiziologinis sociumo padalijimas pagal funkcijas?
Evoliucija neveikia tiksliai taip, kaip aprašo Dawkins savo „Selfish Gene”. Genai ne visada elgiasi savanaudiškai, jie gali ir kooperuotis. Dar daugiau, nenaudingas genas gali irgi išlikt, kadangi evoliucija labiau panaši į biržos žaidėją, kuriam svarbu protingai investuot pinigus. Panašiai ir evoliucija „protingai” investuoja. Jei dabartyje šis genas nenaudingas, jis gali būt naudingas ateityje, tad jis paliekamas. Evoliucija taip pat nėra tokia deterministinė, kaip R. Dawkinsas ją formuluoja savo knygoje, tas pats efektas gali būt koduojamas skirtingais genais.
Ši knyga gi diskutuoja būtent apie tokius dalykus. Apie „empatiško geno” išgyvenimą. Anot supaprastintos teorijos altruizmas bei empatija yra kažkas absoliučiai nepaaiškinamo. Gana ilga laikotarpi sąvoka „empatija” buvo naudojama iš vertybinių pozicijų: empatija buvo vertybė. Ir tik atsiradus smegenų aktyvumo tyrimo tomografiniams metodams buvo pastebėta, kad empatija yra susijusi su konkrečios smegenų srities veikla. Dar daugiau, už empatiją buvo atsakingi taip vadinami veidrodiniai neuronai – specializuota neuronų grupė, kuri aktyvuodavosi tik tuomet, kuomet žmogus stebėdavo kitą žmogų. Ta naujoji „empatija” pasirodė besanti žmogaus savybė, o ne sociologinis arba deologinis konstruktas. Tai buvo evoliucinis mechanizmas, leidęs žmogui suvokt kito žmogaus veiksmų motyvaciją bei kito žmogaus pojūčius. Kitaip tariant, empatija kartu su ateitį numatančiais neuronais yra atsakinga už telepatinį bendravimo mechanizmą, kuomet mes intuityviai suvokiame, ką jaučia arba jaus kitas asmuo ir kodėl jis tą arba aną daro arba darys. Dar daugiau šis vidinis altruizmas dažnai liepia mums aukot mūsų pačių saugumą bei naudą vardan kitų žmonių. Tai yra žmonių kooperacijos šaltinis, skatinantis kooperaciją hormono oksitocino pagalba. Oksitocinas sukelia žmogui geranoriškumo ir pasitikėjimo pojūtį.
Tačiau nereik skubėt su išvadomis šitoje vietoje. Šis užkoduotas altruizmas bei nesavanaudiškumas nėra kažkokie nepalenkiami imperatyvai. Tai yra veikiau mūsų sprendimus įtakojantis emocinis pasąmonės fonas. Žmonės nemėgsta savanaudžių, tad tas altruizmas ir ta empatija yra pastoviai ribojami kitų impulsų. Žmogus pastoviai vertina, ar jam reiktų įsiklausyt į tą tylų balsą, ar protingiau būtų jį ignoruoti.
Knyga galima nusipirkt Amazon svetainėje, jos kaina 13,58 Eur
Nuorodoj iš teksto „telepatinį bendravimo mechanizmą” nėra nieko apie telepatiją, tik apie placebo/nomebo efektą.
Nuorodoj iš teksto „ateitį numatančiais neuronais” straipsnio pabaigoje yra eksperimentas apie beždžionių tarpusavio elgesio numatymą, o ne apie nuo jų nepriklausančių ateities įvykių spėjimą. Šaltinyje suformuluota tiksliai – „These findings identify a group of other-predictive neurons in the primate anterior cingulate essential for enacting cooperative interactions”, tai nėra „ateities numatymas”.
Apeliuojant į „veidrodinius neuronus”, neblogai būtų parašyti ar jų struktūra skiriasi nuo kitų neuronų ir jei taip, tai kuo. Jei skiriasi tik funkcionalumu, tai kodėl?
Na, Dovydai, placebo straipsnyje nurodomas atvejis, kuomet prasta žinia telepatiškai išplinta ir buvo kalbėta apie tai, kodėl taip galėtų atsitikti, tai kad nuoroda vietoje. Ir su ateities numatymų viskas tvarkoje, nes kontekstas yra savo rūšies veiksmų numatymas.
Ir šiap šis tekstas nėra pilnavertis straipsnis, tai blogui naujo tipo tekstas, kuris yra veikiau trumpa knygos recenzija, kurioje knygos tekstas trumpai perpasakojamas ir susiejamas su blogo turiniu. Kitaip tariant tiesiog pasidalinau info apie įdomią knygą, o ne rašiau eilinį ilgą tekstą, dėl kurių pastoviai esu kritikuojamas.
O aplamai ar įmanoma gyvybės (ir ne) evoliucija ne molekuliniame lygyje?
Iš šio straipsnio (ir panašių) nuotaikos susidaro įspūdis, kad kokie 99,9% evoliucijos įdirbio įvyksta būtent šiame molekuliniame lygyje.
O gal kur yra koks nors bent diletantiškas paskirstymas koks yra įvairių lygių indėlis į bendrą evoliucijos „taupyklę“?
Na, viskas priklauso nuo to ką mes nagrinėjame. Jei nagrinėjame biologinę rūšį, kurios vystymosi etapai, išvaizda, refleksai bei sandara aprašoma glaustai genuose, tuomet natūralu kalbėt apie molekulinio lygio evoliuciją. Tačiau jei žvelgiame į visuomenę, kurią sudaro pavieniai individai, ir nagrinėjame istorinę evoliuciją, jį be abejo vyksta ne molekuliniame lygmenyje, nors dalis informacijos pernešama epigenetiškai. Tradicijos, įpročiai, buities išmintis, mąstymo ir tikėjimo klausimai, visa tai gaunama per socialinę atmintį, socialinius genus.