Buvote taip apsikrovę darbais, kad maitinotės vien tik greitu maistu, o dabar sunkiai užmingate? O gal kankina nežinia iš kur atsiradęs stresas? Jaučiatės pavargę ir Jums sunku mąstyti? O gal atsirado keisti apsirijimo maistu priepuoliai? Beprotiškai ir nekontroliuojamai norite šokolado ir kitų saldumynų? Ar esate tikras, kad tai Jūsų norai? Kodėl Jus manote, kad tai Jūsų stresas? Jums bus sunku patikėti, tačiau taip mūsų nematomos ir nuvertintos antrosios pusės išreiškia savo pageidavimus ir mums rodo savo despotišką charakterį. Mūsų mažieji despotai…

Dažnas iš mūsų nežino, kad liūto dalis mūsų kūno ląstelių nėra mums pavaldžios ir nėra mūsų. Šios ląstelės yra gerokai mažesnės ir lengvesnės nei mūsų raumenų, kaulų, odos ir mūsų organų ląsteles. Jos nėra matomos mums plika akimi ir jos slepiasi mūsų viduje, o apie jas mokslas sužinojo tik su pirmų mikroskopų atsiradimu XVII amžiuje. Kas tai yra? Tai yra šimtai trilijonų mažų ir neįtikėtinai valdingų despotų – bakterijų ir mikrobų, gyvenančių žmogaus kūne. Susimastykime. Jei mes esame mažuma, kodėl mes tebegalvojame, kad esame laisvi ir nepriklausomi?

Mūsų nematomi, nežinomi ir dažnai ignoruojami draugai yra neįtikėtinai svarbus mūsų gyvenimuose: alergijos, nutukimas, atsparumas ligoms, efektyvios vakcinos – viskas nuo jų priklauso. Esame tikrai daug priklausomi nuo šių mažyčių padarų. Bet realybė yra dar liūdnesnė: šie mažyčiai padarai yra mūsų pasąmoninga ir sunkiai suvokiama dalis, kuri turi savo nuosavus interesus. Su mumis gyvenančiam mikrobiomui mūsų dieta yra gyvybės ir mirties klausimas. Ir geras klausymas yra, ar negali taip būti, kad tos mažos bakterijos verčia žmones socializuotis, pasirenka už mus pageidaujamą maistą bei be gailesčio įsiterpia į mūsų nuotaikas? Gal tai jos valdingai mums pasako, ką mes veiksime, ką mes jausime, gal tai jie savanaudiškai pakeičia mūsų planus ir motyvus? Jei tai tiesa, šie maži niekadėjai su mumis elgiasi taip, lyg mes būtume jų klusnūs tarnai, o mūsų laisva valia būtų tik mitas…

Idėja, kad paprastas organizmas gali kontroliuoti sudėtingesnį nėra nauja. Iš tikrųjų mokslininkai žino aibę tokių pavyzdžių, kuomet parazitas valdo savo šeimininką. Vorai, kurie vietoje sau įprastų voratinklių audžia „lietsargius”, nes juos apkrėtė lerva, kuriai reikalinga užuovėja nuo vėjo ir lietaus. Toxoplasma gondii dauginasi katėse, bet gali išgyventi ir kitose žinduoliuose, kurie suserga toksoplazmoze. Sergančios pelės tampa „draugiškos” katėms, tad parazitas pasiekia savo pagrindinį nešėją, kai „nedraugiška” katė suvalgo pelę. Parazito užkrėstos moterys tampa šiltesnės ir atviresnes, o štai vyrai pasidaro įtaresni ir pavydesni. Ophiocordyceps unilateralis grybas užkrečia skruzdėles. Pats nemokėdamas judėti grybas išnaudoja jas tam, kad nuveiktų gan didelius atstumus. Tokių pavyzdžių galime rasti tikrai daug: virusai, bakterijos, grybai, kirmėles, širšės ir daug kitų gyvių moka užvaldyti savo šeimininkų protus.

Mūsų „nematomi draugai” galėtų potencialiai daryti tą patį. Jei kalbėti metaforiškai, mūsų mikrobiomas yra „įtariamasis”, kuris turi motyvus, būdus bei galimybes įvykdyti „nusikaltimą” prieš mūsų laisvą valią – gali valdyti žmogų! Ir tai yra daugiau nei naivi fobija. Žarnyno bakterijos turi visa būtiną biocheminį potencialą: jos moka pačios gaminti dopaminą ir serotoniną. Šias medžiagas mūsų nervų sistema naudoja komunikacijai tarp neuronų. Dar daugiau, aplink mūsų virškinimo sistemą yra neįtikėtinai tankus nervų mazgas, kuriame neuronų skaičius yra apie pusę procento nuo neuronų skaičiaus smegenyse ir net 5 kartus daugiau nei jų yra nugaros smegenyse! Kaip matote, mūsų „įtariamieji” labai stengtis neturėtų: vos ne idealios sąlygos ” idealiajam nusikaltimui”…

Pabuvome detektyvais, surinkome motyvus, susipažinome su galimybėmis. Kas gi mums liko? Sužinoti būdus ir surinkt „įkalčius”. Prieš rinkdami „įkalčius”, turime atkreipt dėmesį į tai, kad kuo įvairesnis žarnyno mikrobiomas, tuo įvairesnius interesus turi šios bakterijos. Vienos labiau mėgsta mėsą, kitos labiau mėgsta vegetarišką maistą. Kuomet tiek daug bakterijų turi savus ir vis kitokius interesus, jos dažnai tarpusavyje konfliktuoja ir joms yra sunkiau įvykdyt „nusikaltimą”. Tačiau vos tik žarnyne pradės dominuoti viena iš rūšių, jai turėtų būti gana lengva pakreipti mūsų norus savo pusėn. Kitaip sakant, kuo skurdesnė bakterijų įvairovė, tuo dažniau žmogus turėtų jausti nepaaiškinamus potraukius maitintis kažkokiu konkrečiu produktu.

Šią vos ne detektyvo vertą loginę išvadą gan komiškai patvirtina nuo apsivalgijimo ir apsirijimo kenčiančių žmonių įspūdžiai, kurie kalba apie keletą savų „aš” bei impulsyvų persiryjimą.  Prevotella bakterijos mėgsta angliavandenius, maistinės skaidulos suteikia pranašumą Bifidobacterijoms, Bacteroidetes šeimyna mėgsta tam tikrus riebalus. Specializuotos bakterijos, kaip Roseburia spp., mėgsta polisacharidus. Japonijoje gyvenantys žmonės turi bakterijas virškinančias jūržoles, o Afrikos gyventojai gali turėti bakterijų, kurios virškina celiuliozę.

Ir tikrai. Beprotiškai norite šokolado? Tai geras pavyzdys, kai mūsų nuvertintos ir ignoruojamos antrosios pusės garsiai mums sako: „norime šokolado!” Mes gi visai bandome slopinti mintis apie šokoladą, galu gale esame dietoje, mums negalima saldaus. Dienos pabaigoje mes geidulingai suleidžiame dantis į kartų juodą šokoladą ir po keleto minučių šokolado alkis dingsta. Kas tai buvo?

Savo analizėje JAV mokslininkų grupė kalba apie daugybę būdų, kaip mūsų nematomi despotai gali mus paveikti. Pradedant nuo elementaraus papirkimo malonumo hormonais iki įsiterpimo į mūsų nervų bei receptorių veiklą. Jei mes suvalgome kažką, kas jiems būtina, mes gauname chemikalų kokteilį, sukeliantį mūsų prisirišimą prie šio maisto. Suvalgę arba išgėrė tai, kas patinka mūsų „valdovams”, jie paveikia mūsų nervų sistemą, todėl pagerėja mūsų nuotaika, sumažėja stresas ir mes jaučiamės laimingesni. Tą patvirtina ir testai su laboratorinėmis pelėmis. Specialų maistą su probiotikais gavusioms pelėms dingo stresas bei padidėjo jų ištvermingumas. Kuomet tyrėjai perpjovę pelėms nervų dalį, vedančią iš žarnyno į likusią centrines sistemos dalį, stresą panaikinantis ir pelių ištvermingumą padidinantis probiotikų efektas visiškai dingo.

Kartais bakterijos sukelia fizikinį skausmą. Tai labiausiai apsimoka bakterijoms, gyvenančioms kūdikiuose. Pilvo skausmai verčia kūdikius dažniau verkti, todėl tėvai dažniau juos maitina, kas suteikia bakterijoms daugiau maisto. Tas pats mechanizmas gali veikti ir suaugusius: kuomet bakterijoms trūksta maiste joms reikalingų medžiagų, juos gali sukelti skausmą, kuris nedings kol bakterijos negaus savo maisto.

Kitas būdas paveikti mus, yra pakeisti mūsų skonio receptorių jautrumą bei jų išraiškas. Apie tai byloja eksperimentai, kuriose bakterijos pakeitė pelių skonio receptorius ir privertė pelės valgyti riebesnį (skanesnį) maistą. Iš kitos pusės, šį įtaka gali būti ir naudinga: sveikas bakterijas turinčios pelės mažiau valgė saldaus maisto, o apie šios prielaidos realistiškumą kalba ir pacientai, kuriems buvo atliekamos žarnyno operacijos, po kurių pasikeisdavo jų skonio pojūčiai.

Klajoklinis nervas arba nervas klajokis (nervus vagus) yra kitas įtakos mechanizmas, kurį išnaudoja mūsų mažieji despotai. Ne šiap sau blokavus šį nervą pas pacientus drastiškai krenta svoris ir sumažėja apetitas. Gal tai tas kanalas, per kurį mūsų „šeimininkai” mus valdo? Ir tikrai, mokslininkai aptiko receptorius šiame nerve, kurie gana jautriai reaguoja į tam tikrų bakterijų buvimą žarnyne.

Hormonai tai yra paskutinė „virvutė”, kuria gali pasinaudoti mūsų mažieji „lėlininkai”.  Gyvendami su mumis virš 4 milijonų metų, mikrobai prisitaikė prie musų ir moka pasigaminti reikalui esant mūsų hormonus, kurie keičia mūsų nuotaikas ir elgesį. Tai gali skambėti neįtikėtinai bet apie pusę mūsų kūne esančio dopamino pagamina mūsų „mažieji despotai”! Nekalbu apie serotoniną, kurio dydžiąją dalį jie gamina. Serotoninas yra svarbus neurotransmiteris susijęs su depresija, galvos skausmais bei psichinėmis ligomis. Gal tai yra būtent tas pagrindinis „įrodymas”, kurio mes ieškojome? Be šių svarbių neurotransmiterių, mūsų mažieji „valdovai” dar gamina visą eilę kitų svarbių hormonų, veikiančių alkio jausmą, kontroliuojančių agresyvumą ir veikiančių mus motyvuojančiai.

Nors visa ši teorija ir skamba neįtikėtinai, bet egzistuojantys šalutiniai „įrodymai” kalba, kad tai nėra mūsų akli prasimanymai. Moksliškai nustatyta probiotikų nauda mėtant svorį, kas labai dailiai įsipaišo į mūsų „detektyvinio” tyrimo rėmus: gaudami probiotines bakterijas, mes padidiname žarnyno bakterijų įvairovę ir bakterijoms-„senbuvėms” yra sunkiau mus kontroliuoti.

Mūsų laimei, ryšys tarp žmogaus ir jo bakterijomis yra abipusis. Esu rašęs, kad mums užtenka 24 valandų pradėti pokyčius mūsų žarnyne, todėl mes visada galime paimti „vairą” į savo rankas. Užtenka mums pakeisti savo kasdienį valgį, pradėti vartoti probiotikus ir prebiotikus, arba sunaikinti antibiotikų pagalba nepageidaujamą bakterijų rūšį, pasikonsultuoti su specialistu ir optimizuoti žarnyno bakterijų įvairovę, kaip mūsų mažieji lėlininkai praranda savo despotiškumą ir tampa mieli bei paklusnūs.

Dar daugiau, mes galima priversti savo mažus despotus nuveikti kažką ir mums naudingo!  Taip, taip! Žinodami jų neįtikėtiną galią mūsų nuotaikai, skausmams bei streso pojūčiui, mes galime pabandyt priversti juos mus… išgydyti. Tikras ėjimas žirgu! Būtent tokius bandymus nagrinėja nauja medicinos sritis, dirbanti su psichobiotikais. Kas yra psichobiotikai? Tai yra specialios bakterijos, kurios atsiduriusios mūsų žarnyne pagerina mūsų nuotaiką, panaikina stresą, padeda atsikratyti depresinių minčių. Ir visa tai be pašalinių prozako bei tokių narkotinių medžiagų kaip LSD efektų!

Kaip matote, šio „detektyvinio tyrimo” pabaiga skamba jau nebe taip pesimistiškai kaip skambėjo pačio tyrimo pradžia. Jei jau viskas taip neblogai, niekas nemaišo mums dar truputį „pavarvinti seilę” ir paklausti: „O ar bus dar?” Gal mes galime paspartinti mūsų protą? Ar galėtų mūsų žarnyno flora teigiamai paveikti mūsų protinius gabumus?

Kaip tai būtų įmanoma? Logiškai mąstant, galimas kelias būtų per bakterijų gaminamus hormonus ir per mūsų imuninių ląstelių mobilizaciją. Mes gi nustatėme, kad kuo įvairesnis maistas reiškia kuo įvairesnį mikrobiomą, o sveikas ir įvairus mikrobiomas susijęs su sveika psichologinė būklė.

Pasidairę, mes galime lengvai rasti keletą papildomų „įkalčių”. Pasirodo, probiotikai ir įvairus maistas yra susiję su geresne senyvo amžiaus žmonių smegenų veikla, geresniais protiniais gabumais bei su oresne senatve. Dar daugiau, mokslininkai aptiko, kad probiotikai gali palengvinti gyvūnų kognityvinius gabumus, tačiau jie vis dar neturi jokių patvirtinimų, kad pas žmogų būtų stebimas panašus efektas.

Štai tokios prieštaringos yra mūsų nematomos, nesuprastos, dažnai mūsų ignoruojamos antrosios pusės. Maži, neklusnūs bei maištingi revoliucionieriai. Savanaudiški bei valdingi despotai, kurie tik to ir laukia, kada gi mes padarysime lemtingą klaidą, kad perimtų valdžios vadžias…

Tai yra antroji ir paskutinė dvejų straipsnių ciklo dalis. Pirmą dalį galite rasti čia.

Jei pageidaujate prisidėti prie blogo išlaikymo (apmokėti internetinio vardo metinį mokestį), tai galite padaryti paspaudę šią nuorodą.