Praeitame įraše teko nusistebėti, kaip mūsų politinės pažiūros gali stipriai paveikti kažką tokio racionalaus, kaip mūsų aritmetiniai gabumai. Šiame įraše pratęsiu šio klausimo nagrinėjimą ir pakalbėsiu apie tai, nuo ko gi mes bėgame? Ar nuo pačios problemos, ar nuo jos sprendimo būdo? Dėl ko mes elgiamės kaip strutis, nematydami akivaizdžių dalykų?

Logiška būtų galvoti, kad, jei žmonės nesutinka dėl problemos sprendimo, jie turėtų bent jau vieningai sutikti su tuom, jog problema egzistuoja? Bet ar tikrai yra taip? O kas, jei žmonių politinės ir religinės nuostatos visgi yra stipresnės negu jų racionalumas? Ir kas, jei pačią problemą su jos formuluotė žmogus dar sutinka neutraliai, tačiau būtent siūlomi sprendimo būdai yra tai, kad verčia žmogų suabejoti problemos egzistavimu?

Psichologai ir sociologai kalba apie tramvajaus dilemą: nuokalnėn be stabdžių rieda tramvajaus, o kalno apačioje grupė darbininkų, kurie nemato žemyn riedančio tramvajaus ir kurie garantuotai mirs, jei tramvajų nesustabdyti. Ir Jus turite pasirinkimą: arba leist mirt dešimčiai žmonių, arba nustumt po tramvajumi tą storulį, kuris galėtų sustabdyt tramvajaus riedėjimą. Ką jus pasirinksit? Kol Jus apmąstote savo pasirinkimą, išsiduosiu, kad dalis žmonių dėl savo įsitikinimų turėjo bėdų suvokdami uždavinį. Jie tiesiog jo nesuprasdavo, kaip galima klausti tokio „žiauraus” ir „amoralaus” dalyko.

Visai nesenai psichologai atliko tyrimą, kuriame dalyvavo virš tūkstančio JAV gyventojų. Tyrimo metu buvo tiriama žmonių nuomonė apie tokius reiškinius kaip klimato kaita, nusikalstamumas. Bet visų pirma žmonėms buvo dėstoma apie galimus problemos sprendimus. Tarkime, nusikalstamumo problemos atveju tai buvo valstybinis reguliavimas arba legalūs nuosavi ginklai. Klimato kaitos atveju, buvo siūlomi šie sprendimai: naftos ir anglies gavybos ribojimas bei ekonomiškai konkurencingi alternatyvūs energijos šaltiniai.

Anot tyrimo, JAV konservatoriai buvo linkę mažiau sutikt su klimato kaitos faktu, kuomet kaip problemos sprendimas buvo pasiūlomas valstybinis naudingų iškasenų reguliavimas. Iš kitos pusės, JAV liberalai buvo linkę įvardint nusikalstamumą problema mažiau, kuomet jiems buvo teigiama, jog vienintelis problemos sprendimas yra laisvesnė ginklų prekyba.  Sprendimo, o ne problemos baimė – štai kas apjungė skirtingų politinių pažiūrų eksperimento dalyvius.

Iš tiesų, jei apsidairysime, pamatysime, kad viešos problemos visada yra susietos su tam tikrais moraliniais ir politiniais sprendimais. Jei atliekamas švietimo sistemos tyrimas, dažniausiai jis yra siejamas su būtinybe pagrįsti sunkią mokyklinę programą, jei mokslininkai nagrinėja žmogaus iracionalumą, klausimas beveik visada yra neatsiejamas nuo pasiūlymo stipriau reguliuoti žmogaus gyvenimą. Panašiai ir didžioji dalis klimato kaitos tyrimų yra nebyliai susieta su siūlymais apribot laisvą rinką bei įvest papildomus mokesčius.  Nekalbu apie tai, kad gana daug nusikalstamumo tyrimų siejama su žmogaus teisę į ginklą ir savigyną. Visais atvejais sprendimai konfliktavo su žmonių religiniais, etiniais įsitikinimais arba būdavo nesuderinami su morale ir pažiūromis.

Pirmame eksperimente tyrėjai nagrinėjo klimato kaitos klausimą. Visi dalyviai buvo padalinti pagal savo politines pažiūras į dešiniuosius (JAV konservatoriai) ir kairiuosius (JAV demokratai).  Mokslininkai matavo eksperimento dalyvių tikėjimą klimato kaitos mokslu, domėjosi dalyvių nuomonę apie klimato kaitos prevencijos sprendimus bei analizavo tų žmonių tikėjimą laisva rinka. Teste dalyvavo apie 200 dalyvių, pusė konservatyvių pažiūrų ir pusė liberalių. Moterų tarp dalyvių buvo šiek tiek daugiau – apie 60 procentų nuo viso skaičiaus.

Pirmame eksperimente, mokslininkai bandė atkartoti iš kitų tyrimų žinomus rezultatus. Buvo užduodami tokie klausimai. Pirmas klausimas buvo: „Jei žmonės niekaip nereaguos į pokyčius pasaulio klimate, kaip Jus galvojate, keliais laipsniais išaugs vidutinė temperatūra?” Šis klausimas buvo panaudotas tam, kad įvertinti, koks procentas konservatyvių ir liberalių pažiūrų žmonių prognozuoja klimato kaitą panašiai į mokslininkus. Ir nors konservatyvių pažiūrų žmonės buvo skeptiškesni, negu liberalių pažiūrų, jų įverčiai buvo stebėtinai artimi mokslininkų įverčiams – net 60 procentų konservatorių manė, kad temperatūra pakils keliais laipsniais.  Kitas klausimas prašė 8 balų skalėje įvertint teiginį, kad klimato kaita vyksta dėl žmogaus kaltės. 8 balai reiškė, kad „žmonės be abejo yra klimato kaitos priežastis”, o 0 balų reiškė, jog „Nėra nei menkiausio šanso, jog žmogus yra klimato kaitos priežastis. Tyrėjų nuostabai, nors konservatyvus dalyviai buvo skeptiškesni klimato kaitos klausimu negu liberalių pažiūrų dalyviai, tačiau beveik 60 procentų jų buvo linkę pripažint bent dalinę žmogaus kaltę. Trečias užduotas klausimas buvo apie laisvą rinką. Buvo paprašyta žmonių įvertinti, ar laisvos rinkos metodai veikia. Ir šiame teste skeptiškesni buvo demokratų šalininkai.

Paskutinis pirmo eksperimento klausimas lietė žmonių požiūrį į jiems žinomus klimato kaitos problemos sprendimus. Žmonių buvo atsiklausiama, ar viešai diskutuojami būdai yra žalingi / naudingi JAV ekonomikai. JAV demokratų rinkėjai buvo linkę manyti, kad JAV ekonomika pajus vien tik naudą. Tuo tarpu respublikonų šalininkai žvelgė į problemos sprendimo būdus kaip į didelį blogį JAV ir jos ekonomikai. Taip tyrėjai pirmame eksperimente patvirtino savo kolegų pastabas dėl konservatyvių rinkėjų skepticizmo.

Tyrėjai antrame eksperimente modifikavo klausimus taip, kad klimato kaita būtų minima ne neutraliai, kaip pirmame eksperimente, o kartu su tais sprendimo būdais, kurie galėtų konfliktuoti su žmonių politinėmis ir etinėmis pažiūromis. Šiame eksperimente dalyvavo kiti negu pirmame eksperimente žmonės. Konservatyvių ir liberalių pažiūrų dalyvių skaičius vėl buvo panašus, o eksperimente dalyvavo vėl kažkiek daugiau moterų. Visiems dalyviams buvo sumokama už dalyvavimą eksperimente.

Klausimai apie klimato kaitą buvo formuluojami kaip prašymas įvertint kalbos fragmentą (tekstą). Viename variante (laisvos rinkos variantas) buvo pateikiami klimato kaitos skaičiai bei statistika, o pranešėjas kalbėjo apie tai, kaip JAV galėtų išlošti būdama klimato kaitos problemų sprendimų lyderė. Pateikiami pavyzdžiai, kaip inovatyvi žalia technologija prisidėtų prie naujų darbo vietų atsiradimo, o JAV eksportas nuosekliai augtų. Antrame variante (valstybinės kontrolės variantas) buvo pateikiami tie patys statistiniai skaičiai, tačiau buvo kalbama apie būtinybę uždaryt nešvarias ir kenksmingas anglies, dujų bei atomines jėgaines, o JAV buvo pateikiama kaip CO2 emisijos mažinimo pasaulyje lyderė. Po to, kai dalyviai perskaitydavo tekstą, jie buvo prašoma įvertint du klausimus iš praeito eksperimento, bei keletą naujų. Dalyviai buvo prašomi įvertinti, ar gali būt teisingas teiginys apie trim laipsniais šiltesnį pasaulį. Taip pat jų buvo klausiama ar a) Klimato kaita vyksta, žmonės yra jos priežastis ir žmogus gali situaciją ištaisyti, b) Klimato kaita vyksta, žmonės yra jos priežastis ir situacija nebevaldoma, c) Klimato kaita vyksta, žmonės nėra jos priežastis, bet žmonės gali viską ištaisyti, d) Klimato kaita vyksta, žmonės nėra jos priežastis ir situacija niekaip nėra valdoma, e) Klimato kaita nevyksta.  Paskutinis klausimas prašė įvertint tekste siūlomus klimato kaitos sprendimus.

Visų pirma, JAV respublikonų rinkėjai 8 balų skalėje palankiau vertindavo teiginį, kad žmogus yra pokyčių klimate kaltininkas, jei iš pradžių susipažindavo su tekstu, kuriame buvo kalbama apie žalios energetikos teigiamą poveikį JAV ekonomikai bei apie nereguliuojamus laisvos rinkos sprendimus. Tačiau situacija pasikeisdavo, kuomet jiems buvo pasiūlomas tekstas, kuriame kalbama apie jėgainių uždarymą ir emisijų mažinimą. JAV demokratų šalininkams skirtumai tarp tekstų įtakos neturėjo.

Tačiau, kas labiau stebina, yra tai, kaip gi stipriai pasikeitė konservatyvių pažiūrų dalyvių požiūris į mokslą, kuomet tekste buvo minimi vien valstybinis reguliavimas. Ir, jei liberalių pažiūrų žmogus likdavo abejingas savo požiūryje į mokslą, konservatyvus žmogus tiesiog negalėjo patikėti, kad mokslas, reikalaujantis tokių sprendimų, gali būti teisingas.

Trečiame eksperimente mokslininkai pabandė dar labiau izoliuoti ideologijos efektą. Visų pirma, jei tikėjimas laisvos rinkos galia gali taip stipriai įtakuoti žmogaus požiūrį, tuomet priklausomai nuo to, kaip stipriai žmogus tiki laisva rinka, turėtų keistis jo požiūris ir į klimato kaitą.  Po to tyrėjai nutarė susieti klimato kaitą su oro tarša ir sveikatos klausimais, taip jie norėjo patikrinti ankstesnių eksperimentų rezultatus. Ir galiausiai, tyrėjai nutarė paklaust žmonių, ar jie tikrai galvoja, kad net 44 mln amerikiečių gyvena vietovėse su užterštu oru.

Tyrėjai vėl apklausė grupę žmonių, iš pradžių nustatydami jų požiūrį į laisvą rinką.  Po šios procedūros, jiems buvo siūlomas perskaityt blogo įrašą apie oro taršos sprendimus.  Viename variante, blogas kalbėjo apie tai, kaip „laisvos rinkos magija” turėtų padėt išspręst oro taršos problemas. Antrame variante, bloge buvo rašoma, kaip valstybė turėtų imtis veiksmų ir priverst mašinų gamintojus jų pačių sąskaita sumažint oro taršą.

Tyrėjai išsiaiškino, kad laisvo rinkos šalininkai buvo linkę mažiau sieti oro taršos klausimus su sveikatos problemomis, kuomet jiems tekdavo perskaityt tekstą, kuriame buvo raginama stipriau reguliuoti mašinų gamintojus. Žmonės, kuriems laisvos rinkos klausimas nebuvo toks svarbus, vienodai vertino šių dvejų klausimų sąsają.

Nors skirtumai praeitame grafike yra maži, šiame grafike jie gerokai didesnį. Dalyviai buvo prašomi įvertint mokslą ir mokslinius faktus – jų buvo klausiama, ar teisingi pateikiami moksliniai faktai.  Laisvos rinkos šalininkai su dideliu entuziazmu sutikdavo mokslinius faktus, kuomet jiems tekdavo perskaityt blogo įrašą, kuriame buvo siūlomi laisvos rinkos sprendimai. Tačiau jiems perskaičius įrašo variantą, kuriame siūloma draust ir reguliuoti mašinų gamybą, jų tikėjimas mokslu staigiai nukrisdavo. Vos trečdalis šių žmonių tikėdavo moksliniais faktais ir neabejodavo pačiu mokslu.

Paskutiniame eksperimente, tyrėjai norėjo patikrinti, ar jų tyrimo išvados galioja ir liberalių pažiūrų žmonėms, todėl ji pasirinko nusikalstamumo ir ginklų kontrolės temą. Ir kaip praeitose tyrimuose, mokslininkai pradėjo nuo to, kad nustatė, kaip eksperimente dalyvaujantys žmonės vertina nusikalstamumą ir problemos rimtumą.  Vėliau jie perėjo prie priežasčių ir pasekmių vertinimo per pažiūrų prizmę. Dalyviams buvo užduodami klausimai: ar jie palaiko laisvą ginklų prekybą ir teisę turėt ginklą, ar jie norėtų griežtesnės ginklų prekybos ir nuosavybės teisių kontrolės.

Vėliau žmonėms buvo pasiūlomi du teksto variantai. Pirmame teksto variante (už ginklų prekybą) buvo kalbama, kad „nuožmūs ginklų kontrolės įstatymai neleidžia nuosavybės savininkams įsigyt ginklus tam, kad jie galėtų apsaugoti save ir savo turtą nuo nusikaltėlių” bei dėstoma, kokius privalumus suteikia laisva prekyba ginklais. Kitame variante (prieš prekybą) buvo kalbama, kad „pernelyg laisvi ginklų kontrolės įstatymai prisideda prie didelių smurto mastų bei prie didėjančio žmogžudysčių, nelaimingų atsitikimų bei savižudybių skaičiaus” ir toliau vystoma stipresnės ginklų kontrolės tema.

Ginklų kontrolės šalininkai buvo linkę neigt nusikalstamumo problemą, kuomet jie skaitydavo tekstą, kuriame buvo agituojama už laisvesnę ginklų prekybą. Ir tik perskaitę tekstą už ginklų kontrolę, jie sutikdavo su teiginiais, kad nusikalstamumo problema Amerikoje egzistuoja. Šis efektas nebuvo toks stiprus tarp laisvos ginklų prekybos šalininkų.

Mokslininkai pabandė nustatyti, ar problemos neigimas yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pažiūrų griežtumui. Tam jie paprašė žmonių kelių balų skalėje įvertinti savo požiūrį į ginklų kontrolę, o rezultatus pateikė kaip grafiką, kuriame horizontaliai parodytas požiūrio griežtumas, o vertikaliai tų pačių žmonių kriminogeninės situacijos įvertinimas. Tyrėjai teigia, kad jie pastebėjo beveik tiesinį ryšį tarp žmogaus pažiūrų ir polinkio neigt problemos egzistavimą.

Kaip matome, mūsų politinės ir etinės pažiūros gan stipriai paveikia mūsų požiūrius. Žmonės dar geba kažkiek neutraliai pažvelgti į mokslinius faktus, jei tie faktai neprieštarauja jų įsitikinimams ir yra pateikiami nepriklausomai. Bet vos į mokslinių faktų pateikimą įsimaišo ideologinę komponentę, žmonės yra linkę abejoti ir nepriimti mokslinių faktų.

Tikrai panašu į stručio filosofiją: galvą į smėlį ir ramu gyventi. O ką manote Jus?