Buvusi Lietuvos krašto apsaugos ministrė pareiškė, kad ji „netiki klimato atšilimu“, populiarus apžvalgininkas Andrius Užkalnis nuolat šaiposi ir vos ne vadina tai „sąmokslu“. Lietuvoje organizuotų Reigano klubų nariai, imituodami JAV konservatorius, varžosi, kas labiau sukritikuos klimato kaitą – reiškinį, dėl kurio mokslo pasaulyje senai egzistuoja konsensusas.

Kas tai? Aklas bandymas būti „teisingu“ amerikonišku konservatoriumi? Religiniai ir vertybiniai stereotipai, neleidžiantys blaiviai pažvelgt moksliniams faktams į akis? Ar tai yra mąstymo primityvumas, kuomet manoma, kad „kiekviena valytoja gali valdyti šalį“ ir „kiekvienas Užkalnis gali būt klimatologu“? Ar egzistuoja konservatyvus požiūris į klimato kaitą?

Vieni iš evoliucijos teoriją bei klimato kaitą kritikuojančių argumentų yra bibliniai argumentai. Klimato kaitos atveju jie teigia, kad Dievas yra kūrėjas, o ne žmogus. Planeta buvo „duota“ žmogui Dievo ir ne žmogaus valioje yra ją pakeisti, tad klimato kaita nevyksta. Juokingiausia, jog Biblijoje galima rasti ir kitą citatą, kurioje Dievas skatina žmogų mylėti, tausoti ir rūpintis jam patikėtu turtu, tad klimato kaita lygiai taip gali būt Dievo bausmė už nesirūpinimą suteiktu turtu. Gal ir konservatorių gretose toks stiprus šių pokyčių neigimas yra sukeltas retoriniais argumentais?

Ir iš tiesų, kalbantis su politologais lyg aiškėja, kad debatai dėl klimato kaitos pagal savo retoriką yra gana ilgokai užstrigę „kairiųjų geto“:

„Dvidešimt metų trunkančios kalbos apie sąmoningumo kėlimą, didingi planetos gelbėjimo planai, aibė kalbų apie pasiaukojimą, apokaliptiniai vaizdiniai bei baltųjų meškų nuotraukos ilgam uždarė klimato kaitos klausimą ten, iš kur privalome kuo skubiai jį išvaduoti“

Tokią išvadą padarė aukšto lygio susitikime Londone dalyvavę politikai, verslininkai, filosofai bei žurnalistai.

Įvairiose šalyse mažiau nei pusė žmonių mano, kad klimato kaita vyksta, ir su tuo reikia kažką skubiai daryti. Tarkim, tik 58 procentai Kanados gyventojų galvoja, jog dėl industrinės taršos ir automobilių išskiriamų dujų vyksta klimato atšilimas, kuomet mokslininkų populiacijoje šis procentas yra beveik lygus šimtui.

Kuomet gi bandoma atsakyti į klausimą, kodėl tiek mažai žmonių neabejoja problemos egzistavimu, dažniausiai mąstoma stereotipais: savanaudžiai gyventojai, naftos ir dujų kompanijų lobizmas arba kitos klišės. Tačiau socialinių mokslų atstovai ir neurologai po beveik dešimtmečio tyrimų aptiko gana netikėtą priežastį: visą paskutinį dvidešimtmetį kalbėdami apie klimato kaitą, žmonės naudojo vaizdinius, naratyvus bei leksikoną būdinga kairės (arba JAV liberalų) atstovams. Konservatyvių pažiūrų žmonės tokius argumentus automatiškai matė kaip kažką priešiško savo įsitikinimams bei pažiūroms. Klimato kaitos klausimais beveik nėra konservatyvios leksikos, nėra konservatyvios minties. Ir šį vakuumą gana sparčiai užpildo skeptikų balsai.

Tai koks gi būtų sprendimas? Kaip gi turėtume diskutuoti su dešinėje esančiais draugais, kolegomis ir bendradarbiais?

1. Argumentas: visi mes esame kažkiek iracionalūs

Kodėl liberalams labiau rūpi aplinka? Anot sociologų kairieji ir dešinieji žvelgia į moralę iš skirtingų taškų. Tai paaiškina taip vadinama moralinių pagrindų teorija.

Liberalai dažniau stipriai reaguoja į emocinius klausimus susijusius su „globa“, „kenkėjiškumu“ (bandymas apsaugot nesaugius visuomenės atstovus) bei „sąžiningumu“, „apgaulingumu“ (teisingumo siekis). Aplinkosaugos klausimai dažniausiai yra susiję su abiem argumentų duetais: Besaikė (nesąžininga) naftos gavyba bei dėl klimato kaitos daromos žalos skurstantiems ignoravimas (kenkėjiškumas). Kairės požiūriu yra logiška reikalaut apriboti tiek gavybą, tiek kenksmingas emisijas. Tačiau tokie sprendimo būdai prieštarauja dešinės logikai.

Kodėl? Nes konservatyvi moralė operuoja „lojalumu“ ir „išdavyste“ (religinis, kultūrinis aspektas), „autoritetingumu“ ir „paklusnumu“ (griežta subordinacija bei tradicijos), „šventumu“ ir „nuopuoliu“ (švaros palaikymas). Todėl dešinės atstovas atsakys į kairės teiginį nepritardamas: Kadangi mes visi naudojamės dujomis ir nafta (lojalumo ir išdavystės argumentas), mes neturėtume riboti laisvos rinkos (autoriteto argumentas) mažindami natūralių nekenksmingų dujų gavybą (šventumo argumentas).

Esu rašęs, kad šios emocinės reakcijos mus stipriai veikia, net atima mums sveiką protą, slopina aritmetinius gabumus. Dėl šios priežasties, kalbėdami su dešinės atstovais, turėtume visų pirma galvot apie tai, kaip mes pateikiame savo argumentus. Kuomet naudojame kairiųjų retoriką, šansų susilaukt teigiamo atsako mažoka. Visi mes esame šiek tiek iracionalūs. Gana geras dešinės argumentas už klimato kaitą būtų toks: Dievas žmogui atidavė planetą ir jos gyvūnus tam, kad žmogus jais rūpintųsi (autoriteto argumentas), todėl turime rūpestingai prižiūrėti ir neteršti šios dovanos (šventumo argumentas) bei pašalinti savo veiklos pėdsakus taip, kaip amžiais aplinką prižiūrėdavo mūsų tėvai (tradicijos argumentas).

2. Informacija retai būna neutrali

Šio fakto suvokimas taip pat yra svarbus. Du pastaruosius dešimtmečius apie klimato kaitą kalbantys mokslininkai pamiršta tai, kad žmonės visų pirma filtruoja gaunamą informaciją per savo emocijų srautą, o ne per savo sveiką protą. Vien tik atsargiai pasirenkami žodžiai gali paveikti žmogaus požiūrį.

Tarkime, konservatyvių pažiūrų žmonės labiau linkę sutikt su „klimato kaitos“ terminu, nei su “globaliniu atšilimu”, nors moksliniu požiūriu jie reiškia tą patį. Jei tekste naudojamas žodžių junginys „globalinis atšilimas“ tik 44 proc. konservatyvių žmonių sutinka su tekstu, pakeitus „globalinį atšilimą“ labiau neutraliu junginiu „klimato kaita“, konservatyvių žmonių palaikymas išauga iki 60 procentų. Demokratams nėra svarbu, kokie žodžiai naudojami tekste, visais atvejais procentalus palaikymas lieka tas pats (86 proc.). Tą patį, beje, galima pasakyti ir apie liberalios pakraipos žmones: terminas „branduolinė jėgainė“ (61%) yra labiau toleruojamas negu „atominė jėgainė“ (21%).

Tačiau daugelis aktyvistų, mokslininkų ir politikų tebegalvoja, jog problema yra žmonių išsilavinimas. Esą, žmonėms būtina geriau paaiškint mokslo pagrindus, mokslinius faktus, pakalbėti su žmonėmis apie jų veiksmų įtaką atšilimui, ir žmonės pulte puls keistis. Deja, tai tėra tik dalina tiesa.

Nors informacijos suteikimas tikrai padeda žmonėms, labai svarbus tų faktų pateikimo būdas, nes žmogus pasitinka faktą turėdamas išankstinę nuomonę ir derina tą faktą su savo įsitikinimais. Kuomet apie klimato kaitą išgirsta kairės atstovas, kuriam kapitalizmas bei naftos gavybos įmonės yra blogis, jis pasitinka šiuos faktus aistringai ir teigiamai. Tačiau konservatyvus žmogus, kuriam naftos gavyba yra vienas ir „amerikoniškos svajonės“ pagrindų, ta informacija suabejos. Vos tik žmogus susieja savo kultūrinį identitetą su pateikiama informacija, tam žmogui tampa beveik neįmanoma priimt kažką, kas prieštarauja jo identitetui. Kitaip sakant, žmogus tiesiog užima „stručio poziciją”.

3. Per daug bauginimo – blogai

Viena iš taktikų, naudojamų su klimato atšilimu kovojančių aktyvistų, yra baimė. Kuo daugiau bauginančios informacijos apie kylančius jūrų lygius, ekstremalias sausras bei nenuspėjamą orą, kuo daugiau kalbų apie iš tropikų ateinančias naujas ligas, tuo daugiau žmogui turėtų rūpėti. Teisingai?

Baimė, be abejo, yra viena iš svarbiausių žmogaus emocijų, nes ji susijusi su išlikimo instinktu. Tačiau per daug baimės lemia pripratimą arba prisitaikymą. Žmogus prisitaiko gyventi ekstremaliomis sąlygomis ir tai gimdo tam tikrą skepticizmą. Rūkau ir dar nemiriau? Vadinasi, bauginimai, kad rūkymas sukelia vėžį nebūtinai teisingi.

Konservatyvūs žmonės labiau linkę galvot, jog pasaulis yra stabilus ir tvarkingas, kad gėris visada atlyginamas, o bloga lemtis visada nubaudžia kaltuosius (karma). Liberalams lengviau suvokt, jog pasaulis yra chaotiškas ir neteisingas, kuriame ateities kartoms gali tekti kentėti dėl nebegrįžtamų pokyčių, dėl kurių tos ateities kartos net nėra kaltos. Kitaip tariant, pati klimato kaitos formuluotė prieštarauja konservatyviai teisingumo bei teisingo pasaulio idėjai.

Kad konservatorius patikėtų klimato atšilimu, reikėtų vengti situacijos vaizdavimo remiantis apokalipsės scenarijumi. Būtina kalbėti apie realizuojamus scenarijus ir egzistuojančias prevencijos strategijas, o ne apie bausmę, laukiančią netikinčiųjų.

Tai patvirtina ir labai įdomus tyrimas, kuriame studentai buvo padalinti į dvi grupes pagal tikėjimą pasaulio vidinės sandaros teisingumu ir tvarka. Studentams buvo pateikti du straipsnio variantai, visų pradžia buvo ta pati – klimatologų ataskaitos fragmentas su skaičiais patvirtinančiais klimato kaitą.  Straipsniai turėjo skirtingas išvadas – viena išvada buvo pozityvi. Pozityvi išvada kalbėjo apie mokslo pergalę, apie naujus technologinius sprendimus, apie galimybę suvaldyt CO2 emisijas bei atsukt laiką atgal. Negatyvi išvada piešė apokalyptinius vaizdus – pasakojo apie nykstančias  gyvūnų rūšis, mirštančius vandenynus bei žmonijos mirtį. Studentai buvo prašomi įvertinti, kiek patikimos jiems atrodo ataskaitos ir jose pateikiami skaičiai. Nieko nuostabaus, kad tikintieji studentai buvo skeptiški dėl mokslinių faktų tikrumo.

4. Autoritetas yra svarbiau nei informacijos turinys

Mokslininkams reikėtų pasitelkti dešiniųjų autoritetus. Kuomet apie evoliuciją kalba mokslininkas, kuriam prieštarauja vietinis kunigas, tikintieji greičiau pasitikės kunigu negu mokslininku. Tačiau, kuomet popiežius palaiko evoliucijos teoriją, ir pasijuokia iš primityvių kunigų sakydamas, kad „Dievas nėra burtininkas su stebuklinga lazdele“, tikintieji bus labiau linkę palaikyt popiežių.

Gana dažnas su klimato atšilimu kovojantis aktyvistas neturi autoriteto dešiniųjų gretose. Dešinė gana stipriai reaguoja į autoritetą. Paskutinius dešimtmečius apie klimato kaitą kalbėdavo mokslininkai, aktyvistai bei liberalūs politikai, kurių dešiniųjų elektoratas visiškai nevertina kaip autoriteto. Jei norime kalbėti apie pavojus sveikatai, susijusius su klimato kaita, geriau leiskime kalbėti medikui, palikime klimato mokslininkus nuošalėje. Jeigu norime pasiekti dešinės atstovus, verčiau paieškokime dešiniųjų pažiūrų apžvalgininko, kuris pateiktų faktus dešinės atstovams suprantama ir disonansų nesukeliančia kalba.

Todėl reikia tik pasidžiaugti, kuomet popiežius Pranciškus atvirai įvardija klimato kaitą, kaip pasaulinio mąsto problemą.

5. „Eko”, „bio”, „žalias” ir kiti keiksmažodžiai

Norint ištraukti klimato atšilimo klausimą iš savotiško „kairės geto“, bei greitai reaguoti į šią grėsmę, būtina pakeist kalbėjimo būdą bei atsikratyt nepaliaujamo apeliavimo į „bio“, „eko“ ir kitas „žalias“ vertybes. Anot tyrimų, kuomet naujo tipo halogeninės lemputės pateikiamos rinkai kaip „ekologiškos“, jos yra perkamas du kartus prasčiau, negu kuomet jos yra pateikiamos kaip „pinigus/elektrą taupančios“, nes tuomet jas perka ir konservatyvūs žmonės. Tačiau vos tik reklamoje pasisuka kalba apie jų naudą kovoje su klimato kaita, konservatyvūs pirkėjai masiškai nusisuka.

Geriausias pavyzdys būtų „General Electric“, kurie 2005 metus pradėjo bendradarbiauti su kompanija „Ecomagination“, žadėjusia investuot iki 1,5 mlrd dolerių į žalias technologijas. Kompanija skaudžiai nudegė, nes jos pardavimai krito. „General Electric“ pasimokė ir 2012 metais reklamavo savo investicijas į „Industrial Internet“, kurios de fakto reikštų milžiniškus privalumus kovoje su klimato kaita. Kompanija savo reklamoje ir komunikacijoje kruopščiai vengė žalių argumentų ir koncentravosi ties kaštų mažinimo argumentais. Ši kompanija buvo viena sėkmingiausių firmos istorijoje.

Visi mes kalbame savo žargonu. Taip ir kariškis (vide admiralas Dennis McGinn) klimato kaita vadina grėsmes daugikliu, kalbėdamas apie JAV karinius ir nacionalinius interesus,  kadangi mažėjantys vandens ir maisto ištekliai reiškia galimą karą ateityje. Kalbant gi su katalikais apie klimatą, reikėtų kalbėt apie „meilę artimam“ bei „nuskriaustų apsaugą“, ką ir daro oficiali Vatikano svetainė. Jei mes kalbėsime su žemdirbiais, jiems suprantama būtų kalba apie „derlingumo mažėjimą“. Kuomet kalbame su tėvais apie klimato kaitą, mes turėtume pabrėžt klimato kaitos svarbą „jų vaikų ateičiai“.

Empatinis požiūris turėtų padėti sudėtingame dialoge su fanatiku, kuris gina savo politines ir etines pažiūras nuo kažko aukštyn kojomis apverčiančio jo jaukų pasaulėlį.