Ar egzistuoja pavojingos mintys, kuriomis galima užsikrėst ir numirt? Ar lietuviškos pasakos apie raganų prakeiksmus turi pagrindą? O kraupios vudu istorijos apie šio animalistinio tikėjimo šamanus? Jų minties bei įtaigos galia yra parodyta ne viename filme. Kas tai? Tiesa ar grynas prasimanymas? Atsakymas nėra paprastas.

Daugelis iš mūsų yra girdėję apie placebo efektą, kuris medicinoje yra žinomas dar nuo XIII a. Kas tai yra? Pateiksiu pavyzdį: Tyrėjai atrinko 56 studentų grupę ir papasakojo jiems apie naują išorinę nuskausminančią priemonę „Trivaricane”, kurios veiksmingumą studentai turės išbandyti. Vienas studentų pirštas buvo sutepamas nauju preparatu, o kitas – ne. Po to abu pirštai buvo stipriai suspaudžiami metalinėse staklėse, o studentai turėjo įvertinti savo pojučius. Visiems studentams buvo pasakoma, kad šis rudos spalvos ir stipriai kvepiantis anestetikas sėkmingai pasirodė kitose universitetuose, tačiau tyrėjai studentams nepasakė, jog tai tėra vandens ir jodo tirpalas, į kurį įmaišytas čiobrelių aliejus. Kitaip tariant, tai nebuvo joks anestetikas. Nežiūrint į tai, visi eksperimento dalyviai įvertino anestetiką kaip veiksmingą. Visi studentai teigė, jog jie jaučiau mažesnį skausmą, kuomet pirštas buvo sutepamas „preparatu”.

Mokslininkai vis nesiliauja stebėtis placebo efektu ir jo galia.  Placebo efektas yra svarbus ir vaistų veiksmingumo tyrimuose, kuomet klinikinių vaisto bandymų metu eksperimento dalyviai yra padalijami į dvi grupes: viena grupė gauna vaistą, o kita gauna fruktozės preparatą, tačiau abiem grupėms yra sakoma, kad jie gauna vaistą. Priklausomai nuo vaisto, ligos bei dalyvių išsilavinimo, įsitikinimų ir jų psichologinės būsenos yra pastebimas skirtingo stiprumo placebo efektas, kuomet tarp 15 ir 40% antros grupės dalyvių jaučia teigiamą efektą. Pacientai praneša apie palengvėjusią ligos eigą, sumažėjusius galvos skausmus. Nuo paprastų cukraus tablečių pacientams palengvėja karščiavimo simptomai, mažėja padidėjęs kraujo spaudimas, o diabetikams gali sumažėti cholesterolio kiekis! Ir, nors placebo efektai yra trumpalaikiai bei veikia tik konkrečiais atvejais (depresija, miego sutrikimas, skausmai), net sunkiai sergantys pacientai praneša apie pagerėjusią savijautą! Be abejo, niekas dėl placebo efekto pilnai neišgijo, tačiau teigiami efektai yra stebimi, nors jų gijimas yra gerokai lėtesnis negu pirmos grupės pacientų, geriančių tikrus vaistus.

Tačiau šalia placebo efekto yra stebima ir jo priešingybė – nocebo efektas. Jei dalyvius padalinti į dvi grupės ir abiem grupėms duoti vaistą, tačiau pirmai grupei pasakyti, kad tai tėra vanduo su vitaminais, o antrą grupę perspėt, jog čia naujas eksperimentinis vaistas su baisiai daug šalutinių efektų, tuomet atsitinka neįtikėtini dalykai. Pirmos grupės dalyviai teberodo teigiamus gijimo simptomus, tačiau antros grupės narių gijimas gerokai sulėtėja, kas ketvirtas, kas trečias dalyvis pradeda skustis galvos skausmais, apatija, raumenų silpnumu, šalčiu, zvimbimu ausyse, skonio praradimu, atminties sutrikimais. Vaisto efektyvumas gerokai smunka.

Dar juokingiau būna, jei vietoje vaisto yra duodamos cukraus tabletės arba fruktozės preparatas, tačiau dalyviai yra perspėjami apie neigiamus šalutinius efektus, tuomet pas grupės dalį aplamai jokių teigiamų efektų medikai nebestebi, o visi žmonės skundžiasi pykinimu ir kitais aukščiau paminėtais šalutiniais efektais. Būtent taip atsitiko su pacientais, kuriems tyrėjai vietoje aspirino davė homeopatines tabletes nuo galvos skausmo. Homeopatinių tablečių sudėtyje buvo vien tik cukrus, tačiau jos buvo patalpintos į buteliukus nuo testuojamo aspirino. Tyrėjų nuostabai dalis pacientų pradėjo skustis šalutiniais efektais ir net buvo priversti dėl komplikacijų palikti tyrimą! Lyg to būtų maža, 1950 m. dr. S. Wolf atliko tyrimą, kurio metu vėmimą ir skausmus jaučiančioms moterims buvo duodami vimdomieji, tačiau joms buvo įteigiama, kad tai yra nauji ir brangūs vaistai nuo vėmimo. Kokia gi buvo daktaro nuostaba, kuomet pas daugelį pacienčių ne tik vėmimas sumažėjo, tačiau pas vieną moterį pagerėjo sveikatą!

Šie pavyzdžiai gana vaizdžiai demonstruoja mūsų minties galią, bei mūsų teigiamo arba neigiamo nusistatymo svarbą. Žmonės, kurie bijo skiepų arba prastai į juos žiūri, dažnai blogai jaučiasi pasiskiepiję. Jei esat įsitikinęs, kad mobilus telefonas ir kita elektros įranga gali sukelt galvos skausmą, Jūsų šansas rimtai susirgti ir pajust galvos skausmą padidėja. Šalia Jūsu namo pastatė vėjo turbina? Jei save įtikinsite, kad tai kenkia Jūsų sveikatai, galite pradėt jaust skausmus, padažnės prasta savijauta ir net pradėsite vemti.  Bet ar galima nuo tų blogų minčių… numirti? Ar gali nocebo efektas paaiškinti siaubingas istorijas apie vudu kulto žinių prakeiksmus, pasiekiančius bandančią pabėgti nuo prakeiksmo auką? Pabandykim pasinagrinėti.

Medicinoje žinomas anekdotas apie išdaigą-žudikę: 18 amžiuje studentai nutarė pajuokaut su visu nemėgstamuprofesoriaus asistentu. Jie persirengė ir tamsią naktį pagavo vargšą asistentą, užmovė jam ant galvos maišą ir patalpino nakčiai celėje. Prieš išeidami iš celės jie pasakė jam, kad ryte jis bus nukirsdintas ir paliko jį užrištomis akimis nakvoti celėje. Ryte asistentą išvedė į kiemą, padėjo jo galvą (vis tebeužrištos akys!) ant rasto ir numetė jam ant kaklo šaltą skudurą. Įsitikinęs, jog tai yra plieninis kirvis, asistentas mirė.

Naujoje Zelandijoje papuasų gyvenimą tyrinėjęs žymus Harvardo psichologas Walter B. Cannon aprašo tokį atvejį. Jaunas 18 metų aborigenas buvo prakeiktas, jog mirs paragavęs laukinės vištos mėsos. Kuomet jis lankėsi savo bičiulio namuose, jis papasakojo prieš pusryčius apie savo prakeiksmą, tačiau draugas jį užtikrino, jog ši mėsa nėra laukinės vištos. Draugams po dvejų metų susitikus, buvo prisimintas prakeiksmas. Norėdamas parodyti, jog prakeiksmas tėra prasimanymas, jauno aborigeno bičiulis pasakė, jog jis yra jį apgavęs prieš porą metų, tuomet jis valgė laukinę vištą. Vos po 24 valandų jaunasis aborigenas mirė.

Ir, nors šių pavyzdžių autentiškumas kelia abejonių, tačiau klinikiniai tyrimai parodo, kaip yra svarbu tiksliai rašyt apie šalutinius efektus vaisto aprašyme. Prieš dvidešimt metų tyrėjai atliko dar vieną eksperimentą, kuriame buvo nagrinėjama, kokia įtaką turi visų galimų šalutinių vaisto efektų paminėjimas viename dideliame sąraše, kurį pacientai turėjo perskaityti ir pasirašyti prieš eksperimento pradžią. Šalutiniai efektai buvo stebimi net šešis kartus dažniau tose ligoninėse, kuriose pacientai buvo supažindinami su ilgu šalutiniu efektų sąrašu, tuo tarpu toje ligoninėje, kurioje sąrašas pacientams tiesiog nebuvo rodomas, pacientai jokių šalutinių efektų nestebėjo. Atkartojus eksperimentą 2004 metais, net trečdalis ligonių persigąsdavo skaitydami lapelį apie baisius šalutinius efektus ir pas juos daktarai iš tikrųjų fiksavo šalutinius efektus. Dėl šios priežasties yra labai svarbu vaisto aprašyme kalbėti apie dažnai sutinkamas komplikacijas, apie vidutiniškai sutinkamas ir apie labai retas.

Egzistuoja anekdotinė situacija iš 2007 metų vaisto klinikinių tyrimų. Vienas pacientas dalyvavęs vaisto tyrime dėl asmeninio gyvenimo aplinkybių susirgo depresija ir nutarė nusižudyti išgėręs visą buteliuką tablečių. Tačiau po kelių minučių jis persigalvojo ir puolė važiuoti į greitosios pagalbos skyrių. Vos įbėgęs į pastatą, jis suklupo registratūroje. Viskas gydytojams atrodė labai rimta: kraujo slėgis buvo milžiniškas, pulsas ir kvėpavimas buvo padažnėję. Pacientui iš karto suleido intraveninių vaistų. Ir kai pacientas gulėjo palatoje, paaiškėjo, kad atlikti kraujo testai nerado jokių apsinuodijimo pėdsakų. O po keturių valandų prie paciento priėjo daktarai, kurie informavo jį, kad klinikinio vaisto tyrime jis buvo placebo grupėje, todėl jis „padaugino” cukraus tablečių. Pacientas išgirdęs žinią po kelių valandų visiškai atsigavo ir buvo išleistas namo.

Kas gi atsitinka, kuomet žmogus išsigąsta? Kas gi tas nocebo efektas? Akla saviitaiga ir sąmonės efektas? Pasirodo, kad ne viskas taip paprasta.  Smegenų skenavimas rodo, jog visų pirmą aktyvuojasi pogumburio sritis bei padidėja išskiriamų hormonų kiekis. Jei baimė ir tikėjimas dominuoja, galimai šis hormonų kokteilis ir nužudo žmogų.

Štai vokiečių tyrėjai nagrinėjo nervų aktyvumą, vykstantį pacientų stuburo smegenyse, kuomet pacientai dalyvavo sekančiame nocebo eksperimente. Žmonėms buvo sakoma, kad jie dalyvauja naujo antireumatinio tepalo „Hot ThermoDura Capsaicin Cream” tyrimuose. Kandangi „vaistas” pasižymi šildančiomis sąvybėmis, per didelė jo koncentracija gali būti nemaloni.

Eksperimentą sudarė dvi fazės: pirmoje fazėje žmonėmis buvo manipuliuojama norint juos įtikint tepalo veiksmingumu. Kiekvienas pleistras turėjo paslėptą kaitinantį elementą, o eksperimentatoriai galėjo kontroliuoti pleistro temperatūrą. Pleistras su „paprastu” tepalu buvo pakaitinamas iki 40C, o pleistras su „vaistu” – net iki 80 laipsnių Celsijaus. Reikia pažymėti, kad tokia temperatūrą bus tikrai „deginanti”, tad dalyviai įsitikindavo tepalo veiksmingumu. Po pirmos fazės, sekdavo pagrindinė eksperimento dalis. Abu pleistrai buvo kaitinami vienodai – iki 60C. Nežiūrint į tai, visi eksperimento dalyviai įvertino savo pojūčius taip pat kaip ir ankščiau! Jiems labiau degino pleistras su testuojamu „vaistu”.

Bet fMRI skeneriu gauti nugaros smegenų aktyvumo vaizdai dar labiau apstulbino tyrėjus, kadangi medžiaga rodė, jog skausmas yra tikras! Kitaip tariant, tie žmonės nesimuliavo ir neišsigalvojo, skausmas buvo realus. Greičiausiai reikalas tas, kad įsiterpia mūsų pasąmonė, kuri dėl senesnių potyrių mus iš anksto nuteikia pajust didesnį skausmą, nei jis objektyviai yra.

Bet ar tai užkrečiama? Iš dalies taip. Visų pirma baimė plinta per gandus ir nuogirdas. 2014 metais prof. Benedetti, dirbantis psichologijos srityje, organizavo daugiau nei 100 studentų išvyką į Alpes – vietovę esančią apie 3 km virš jūros lygio. Vienam iš studentų keletą dienų prieš išvyką jis prasitarė apie galimus neigiamus buvimo kalnuose efektus – sumažėjęs deguonies kiekis turėtų sąlygot migrenos atsiradimą.

Išvykos dieną paaiškėjo, kad gandas pasklido po ketvirtadalį grupės ir tie, kad tą gandą išgirdo, pradėjo jaust baisiausius galvos skausmus.

Kas keisčiau, jų kraujo ir seilių tyrimas parodė, kad jų kūnas reagavo į stiprų deguonies badą bei kovojo su galvos skausmu. Iš kuo didesnio skaičiaus žmonių dalyvis girdėjo neigiamą informaciją, tuo didesnis fiziologinis efektas buvo stebimas. Taigi gandai būtų pirmas prastų minčių sklidimo mechanizmas.

Empatija yra antras prastų minčių perdavimo mechanizmas (esu apie ją rašęs). Vien tik kito žmogaus, jaučiančio skausmą, rodančio ligos simptomus, vaizdas, gali sumažinti Jūsų geriamo vaisto efektyvumą. Kitaip tariant nocebo efektas gali būt perduodamas vien tik vizualiai stebint žmogų, be jokios žodinės komunikacijos. Kas yra dar liūdniau, tai yra pasąmonės efektas, Jus galite net nesuvokti, kas vyksta.

Iš dalies ta patvirtina ir sena istorija apie 1518 metų šokančio maro epidemiją, kuomet Elzėse, Strasbūro mieste viena moteris pradėjo karštligiškai šokti miesto gatvėse. Per savaitę prie jos prisijungė dar 34 gyventojai, o per menėsį šokančiųjų skaičius išaugo iki 400! Dalis jų mirė bešokdami nuo širdies smūgio ir nuovargio. Ir naujesnė istorija iš 1960 metų, kuomet JAV tekstilės fabrike darbuotojus pradėjo masiškai pykint bei pradėjo persekiot silpnumo jausmas, nors nei sanitarinės tarnybos, nei medikai neaptiko fabriko pastate jokių nuodų arba nuodingų vabzdžių, kurie galėtų būt priežastimi. Dar kita istorija iš pietų Azijos, kuomet 1980 metais jauni vyrai pradėjo mirt naktimis po eilės košmarų nuo paralyžiaus bemiegant. Ekspertai mano, kad tai buvo susiję su stipriu tikėjimu į pavojingas nakties dvasias.

Kažkas panašaus yra stebima ir dabar gyvenvietėse, netoli kurių stovi vėjo turbinos arba telekomunikacijos bokštai. Dalis žmonių įtikina save, kad jie yra jautrūs elektromagnetiniams laukams, nors klinikiniai tyrimai parodė, kad efektas atsiranda vien besiklausant vėjo turbinos garso įrašo.

Reklamos dėka sparčiai plinta ir nocebo efekto sąlygotos alergijos bei maisto netolerancija. Nors klinikiniai tyrimai rodo, kad tik dešimtadalis žmonių iš tikro nevirškina vieno arba kito tipo maisto, pradėjus pardavinėt specialius maisto produktus ir rodyt šių produktų reklamą, šis skaičius padvigubėjo. Greičiausiai tie žmonės tiesiog save įtikino, jog jie netoleruoja to arba kito maisto. Tas pats stebima ir su įvairiomis alergijomis: atsiradus plačiai prieinamai informacijai apie skirtingas alergijas, dalis žmonių pradėjo skųstis alergijomis ir jų simptomais, nors alergenų tyrimas dažnai pademonstruoja, kad jų organizmas nėra alergiškas.

Gan netikėtą smūgį nocebo efektas suteikė trimačiams televizoriams. Klinikiniai pačių pirmų trimačių televizorių tyrimai parodė, kad apie 3-5 procentai žmonių gali jausti galvos skausmus. Pirmieji televizorių gamintojai neatsargiai pasidalino šia informacija su visuomenė savo reklamose ir televizorių aprašymuose. Kai kuriose šalyse galvos skausmais skundėsi vos ne kas ketvirtas televizoriaus pirkėjas.

Ir šia atsiranda sudėtinga dilema. Iš vienos pusės daktarai privalo būti sąžiningi ir perspėt apie visus galimus šalutinis vaistų efektus. Tačiau dažnam žmogui trūksta medicininio išsilavinimo suvokti, kiek gi jie yra tikėtini, kiek jie yra pavojingi. Nesuprasdami žmonės pradeda vadovautis savo tikėjimais ir baimėmis. Žmonių nusistatymai taip pat ir svarbūs. Geriausia būtų pasirūpinti žmonių išsilavinimų, tuomet įvairūs prietarai ir absurdiški tikėjimai patys dingtų, tačiau gerai suvokiame, kad tai yra misija neįmanoma