Mes gerai mokame skaičiuoti nuolaidas „Maksimoje”, tačiau nesuprantame statistikos, todėl prisibijome skraidyti saugiausia planetoje transporto priemone – lėktuvais. Mus sunku įtikinti palikt daugiau arbatpinigių padavėjui, tačiau mes noriai galime atiduoti paskutinį litą už skambią detoksikaciją. Mes visada surandame svetimas klaidas ir su džiaugsmu skubame pataisyti autorių, tačiau nepastebime kaip mūsų pažiūros padaro mus pačius beraščiais. Ir lyg to būtų maža, mus labai lengva užkrėst baisiomis mintimis.

Vienos iš tokių baisių minčių yra mintys, susijusios su žodžiais „atominis”, „branduolinis” ir „radioaktyvus”. Kas gali būti baisiau už branduolinį karą? Kas gali būti nemaloniau, negu Hirošimos ir Nagasakio aukų vaizdai? Ar yra didesnės pastarųjų metų tragedijos nei Černobylio ir Fukušimos? Atsakymai į visus šios klausimus yra greičiau nepalankūs branduolinei energetikai. Tačiau pasižvalgę po statistiką, galime savęs paklausti: ar tik mes vėl neužimame „stručio pozicijos”?

Nesenai teko pasidomėti paskutiniais duomenimis apie oro taršą bei energetinius išteklius pasaulyje. Skaičiai palieka dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės – Kinija, kuri viena degina savo jėgainėse beveik tiek pat anglies (52%), kiek visas likęs pasaulis.

Nereiktų pamiršt ir Indijos (12%), Jungtinių Tautų organizacijos ekspertai žada Indijai milžinišką deginamos anglies augimą.
O kur dar Afrika, kurioje kinai ir indai skuba statyti gamyklas, kurioms taip pat būtina pigi elektros energija? Tokia jau yra globalizacijos kaina – kuo didesnei pasaulio daliai tampa prieinamos aukštos technologijos, tuo labiau auga trečio pasaulio šalių energijos poreikiai. Ir pagalvokit apie tai, kaip gi dabar atrodytų mūsų atmosfera, jei prieš šimtą metų toje pačioje Afrikoje būtų įvykusi pramoninė revoliucija, o kontinentas taptų ne trečio, o pirmo arba bent jau antro pasaulio šalių kontinentu. Apie kokius taršos lygius mes kalbėtume dabar?

Iš kitos pusės turime Europą, JAV ir dar keletą šalių, kurias mes galime pavadinti (ir, žinoma, vadiname) išsivysčiusiomis. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) ir jai priklausančios šalys tampa vis mažesniu ir mažesniu žaidėju pasaulinėje energijos suvartojimo rinkoje. Žaliųjų technologijų dėka jų tarša nuosekliai mažėja, kas turėtų mus iš vienos pusės džiuginti. Tačiau tai yra apgaulingas džiaugsmo jausmas. Apgaulingas, nes šių šalių tarša tampa vis mažiau ir mažiau svarbi ir tas svarbos mažėjimas vis greitės tol, kol nei Europa, nei JAV jau nieko nebegalės pakeisti. Būtent todėl man juokinga skaityti ataskaitas apie tai, kad Vokietija sumažino taršą beveik du kartus, nes jos įtaka bendrai taršai smuko nuo kelių procentų iki procento – dvejų. Kas yra vienas arba du procentai pasauliniu mastu? Ką tai lemia, kuomet Kinijai tenka 50 procentų?

Būtina suvokt, kad trečio pasaulio šalių gyventojai taip pat nori turėti iPhone (kai kurie net savo organus parduoda, kad tik galėtų pasipuikuot Apple žaisliuku), jie taip pat nori maistą šildyt mikrobanginėje korsnelėje, savo produktus laikyt „protingame” šaldytuve, o namuose turėt bent porą kompiuterių. Nekalbu apie automobilį, kuris dažnoje trečio pasaulio šalyje yra imidžo reikalas. Ir,  jei Europa su JAV nori suvaldyt taršą, būtina suvokti, kad toms šalims pigi elektra yra tokia pat žmogaus teisė kaip yra sveikatos apsauga arba vandentiekis. Jei mes nesame pasiruošę toleruoti oro taršos, su kuria yra susijusi pigi iš anglies išgaunama elektra, tuomet mes elgiamės ciniškai ir savanaudiškai, kadangi mes neturime teisės reikalaut iš dvejų tankiausiai apgyvendintų šalių atsisakyt visų tų mums Vakaruose įprastų patogumų, kurie mums būtent todėl yra tokie įprasti, nes mes ilgą laiką buvome tas menkas planetos gyventojų procentas, kuris tai galėjo sau leisti. Niekas tose šalyse nesiruošia toliau gyventi kaip viduramžių valstiečiai vien tam, kad „išsaugoti pasaulį”.

Be abejo, nereiktų galvoti, kad Kinijos komunistų partija nesuvokia su anglies deginimu susijusių problemų.

Atvirkščiai, smogas senai jau yra tapęs Kinijos didmiesčių problema, nieko Kinijoje nebestebina žmonės su kaukėmis. Dar daugiau, pernai Kinija prisijungė prie JAV ir kitų šalių, pasirašydama oro taršos reguliavimo sutartį. Bet tai nėra problemos sprendimas. Problemą išspręstų arba švarių energijos šaltinių atsiradimas, arba būdas sumažint dabartinių elektros gavybos būdų kuriamą taršą.

Antru keliu mūsų civilizacija yra senokai pasukusi: mažais žingsneliais yra tobulinamos anglies jėgainės, įvairūs katalitiniai filtrai, kuro valymas prieš degimą ir po degimo. Tik ar to pakanka? Jei pasižvalgyt po duomenų bazes, nesunku pamatyt, kad arba teršiančių medžiagų kiekis sumažinamas nepakankamai, arba technologija yra per brangi ir neefektyvi.

Laikas nuo laiko pasirodo straipsniai apie technologijas, kurios anglies dvideguonį verčia kreida, ir daro tai tūkstančius kartų pigiau, nes kopijuoja gyvus organizmus gyvenančius kriauklėse. Tokios technologijos galėtų būt potencialiai lengvai pritaikytos anglies jėgainėse. Bet… Lieka klausimas, o ką daryt su kitais nuodingais junginiais? Ir, net jei mes apsiimtume masiškai diegt šią technologiją, daugiau nei pusė viso pasaulio NAUJŲ anglies jėgainių naudoja senas ir neefektyvias technologijas. Įvertinus naujų jėgainių augantį poreikį, senų modelių tarša greičiausiai persvers naujų jėgainių efektyvumą ir švarą.

Jei kalbėti apie dabartinę kovą su oro tarša, man į galvą ateina toks palyginimas: mes elgiamės kaip daktaras, kuris kovoja ne su ligos priežastimi, o su simptomais. Anglies dvideguonis nėra vienintelė anglies, dujų ir naftos problema, nes didžiausia dalis tenka kitiems degimo produktams, dalis kurių yra kieti kūnai, dalis yra dujos. Vieni yra nežalingi, kiti yra nuodingi. Ir didžioji dalis turimų sprendimų yra laikini ir galimai net pavojingi. Tarkim, egzistuoja bandymai pumpuot CO2 dujas į planetos gelmes, kol pasiekus didelį slėgį dujos nevirs skysčiu ir prasibraus į mažus tarpus tarp uolienų. Bet šis būdas atsikratyt CO2 yra pavojingas tuom, kad uolienos gali virst kalkakmeniu, kuris nėra toks atsparūs slėgiu. Ne ką protingesni yra bandymai atsikratyt anglies dvideguonio palaidojant dujas vandenyno gelmėse.

O kur dar išmetami pelenai? O kur anglies suspensijos? Šios medžiagos dažnai būna radioaktyvesnės negu atominių elektrinių atliekos! Ir mes jas gaminame milijardus tonų. Nekalbu apie randus, kuriuos palieka anglies kasyklos. Gan geras pavyzdys būtų įvykis nelaimingas atsitikimas Anglijoje, Aberfan miestelyje, kuomet žuvo 116 vaikų ir 28 suaugę. Nuošliauža, kurios tūris buvo virš 40 000 kubinių metrų, per keletą minučių palaidojo mokyklą

Kitas pavyzdys yra nelaimingas atsitikimas JAV, kuomet buvo palaiduoti ištisi miesteliai.

Virš 4,2 mln kubinių metrų toksiškų anglies jėgainės atliekų pateko į aplinką. Buvo užteršta apie 4 mln kvadratinių metrų paviršiaus, iš kurių net 1,3 mln. buvo palaidoti po 1,8 m aukščio purvu. 42 namai buvo paliesti, buvo pažeistas magistralinis dujotiekis, federalinė magistralė, nuniokotas geležinkelis, elektros perdavimo linijos. Žuvo milžiniškas kiekis žuvies, augmenijos bei gyvūnijos.

Ir būtent ties šia vieta noriu paklausti: ar tikrai žmonija neturi pigios ir švarios elektros energijos šaltinio? Pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą yra branduolinė jėgainė. Šitoje vietoje įsivaizduoju atsinaujinančios energetikos šalininkų traukulius. Kodėl ne Saulės, o branduolinė? Nereik pergyventi, tuoj viską paaiškinsiu.

Saulės energetikos fanų gretose lyg virusas plinta šis tyrimas. Jame teigiama, kad Saharos dykumoje esantis 254 x 254 km plotas pilnai padengtų viso pasaulio energijos poreikius. Skamba gražiai, kol mes nepaskaitome patį darbą. Darbe nėra jokios nuosavo ekonominės situacijos analizės, o yra tiesiog paimami 2005 metų skaičiai.

Kalbėti apie milžinišką socialinę nelygybę tarp Vakarų pasaulio gyventojų ir Afrikos bei Indijos gyventojų galima ilgai ir nuobodžiai. Tačiau kalba tampa trumpesnė, kuomet mes pažiūrime į elektros suvartojimo skaičius. Vidutinis pasaulio gyventojas (7 mlrd. gyventojų) suvartoja 6,5 karto mažiau elektros energijos nei vienas Kanados gyventojas. Šalys, kuriose gyventojų daugiausia – Indija, Kinija – gyvena praktiškai be elektros energijos! Ir nors ta nelygybė vargu ar greitu laiku išnyks, mes galime paskaičiuoti, kiek kartų reiktų padidinti Indijos gyventojo elektros energijos poreikius tam, kad jo gyvenimo lygis atitiktų Kanados arba JAV rezidentą. Tai net 36 kartai!

Jei pramonės, transporto ir kitų šakų poreikiai augs proporcingai gyventojų poreikiams, plotas jau bus 1560 x 1560 km, o tai yra ketvirtadalis Sacharos! O kas bus, jei mes paskaičiuosime elektros energijos suvartojimą kitose srityse? Pramonėje, žemės ūkyje, paslaugų sektoriuje, transporte? Galu gale Indijai reikia pasistatyti būstus, vystyti infrastruktūra, gaminti cementą, betoną, plieną. Tuomet elektros energijos suvartojimas augs pagal ekonominius dėsnius netiesiškai, o Saulės jėgainėms reikalingas plotas bus 9 360 x 9 360 km, o tai jau 87,6 mln kvadratinių kilometrų arba 9 Sacharos dykumų dydis. Vietoje mažo lopinėlio Saharos dykumoje mes turime elektros energijos poreikius, kuriems patenkint prireiktų 59 procentų kontinentų paviršiaus!

Lyg to būtų maža, dažnai yra pamirštame apie paslėptus technologijų kaštus. Anot Scientific American reporto, saulės elementams reikia milžiniškų kiekių sidabro, alavo, aliuminio, cinko, vario. Šių resursų išteklių kasyba dažnai yra susijusi su etiniais klausimais: žmonių darbo neturtingose šalyse eksploatacija, aplinkos tarša bei pavojais gamtai. Branduolinei energetikai reikalingi palyginus maži kiekiai radioaktyvių medžiagų.

Iš vienos pusės, atominės jėgainės buvo kuriamos kaip branduolinio ginklo gamyklos, galima net pasakyti, jog pigi elektros energija yra atominio ginklo šalutinis produktas. Būtent dėl šio ryšio su atominiais ginklais, branduolinės jėgainės yra persekiojamos blogos karmos. Publikos akyse jos stipriai asocijuojasi su karo žiaurumais, nusikaltimais žmoniškumui, per keletą kartų siekiančiu radioaktyviu poveikiu ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams ir gamtai. Iš kitos pusės branduolinės jėgainės yra stebėtinai saugios: visos nelaimės susijusios su vienokiomis arba kitokiomis katastrofomis. Fukušimos tragedija nusinešė tik dvejų žmonių gyvenimus (abu nuskendo). Jėgainė atlaikė 9 balų žemės drebėjimą, atlaikė 14 metrų aukščio vandens sieną ir būdama nepritaikyta tokiems iššūkiams, ją pavyko suvaldyti bei išvengti didesnės katastrofos. Nereik pamiršt ir to, kad jėgainė buvo 45 metų senumo ir jos projektas nebuvo pritaikytas nei tokiems žemės drebėjimams, nei tokiems cunamiams.

Ir kai po tiek laiko aš galvoju apie tai, man vis sunkiau suvokt, kodėl Vokietijoje buvo pulta stabdyt savas atomines jėgaines. Man atvykus į Vokietiją 2008 metais elektra kainavo beveik 50 procentų pigiau nei ji kainuoja dabar. Be abejo galima kalbėt apie Černobylį. Tai buvo tikra katastrofa. Bet ir šiuo atveju, pradinės projekcijos buvo šimtai tūkstančių nukentėjusių, kurios vėliau nukrito iki šimto. Žinoma, dabartiniai skaičiai jau nebe tokie grėsmingi ir artimesni realybei. Jei tikėt Jungtinių Tautų reportu, katastrofa nusinešė apie 4 000 gyvenimų. Kalbant gi apie Fukušimos katastrofą, jėgainėje stovėjo seni, nepritaikyti ir neturėję ten stovėti reaktoriai. Tačiau jie buvo pažangesni negu tie, kurios TSRS turėjo Černobylio jėgainėje. Ir to senyvo pažangumo dėka mes turime mažesnio mąsto žmogišką katastrofą. Ar Jums neatrodo, kad mes vertiname branduolinę energetiką per griežtai? Niekas gi neskraido 45 metų senumo lėktuvais tiems lėktuvams nepritaikytame aukštyje ir tam lėktuvui netinkamomis sąlygomis! Jei kas nors būtent taip daro, tuomet kaltininkas yra lėktuvo savininkas, o ne pati technologija. Logišką?

Ir kalbant su skeptikais, man be galo sunku paaiškinti žmonėms, kad dabartiniai reaktoriai turi pasyvias apsaugos sistemas. Fukušimos reaktoriaus apsauga reikalavo dyzelinių generatorių, jiems sugedus apsauga tapdavo neveiksminga. Būtent todėl ir įvyko katastrofa, nes gamta sunaikino elektros tiekimą elektrinės apsaugai. Pasižvalgius po Westinghouse AP1000 reaktoriaus aprašymą, darosi aišku, kad tokia katastrofa būtų neįmanoma šiame reaktoriuje, stovėk jis Fukušimoje.

Ir nors viešoje opinijoje branduolinė energetika yra viena pavojingiausių, tačiau, jei mes paimtume mirčių skaičių, susijusi su elektros energijos šaltiniais, staiga paaiškėtų nemaloni tiesa. Nemaloni, nes atominė jėgaine yra viena saugiausių pasaulyje jėgainių. Nežiūrint į skandalingas ir visiems žinomas katastrofas.

Nors kiekvienas lėktuvo kritimas yra plačiai nušviečiamas, lėktuvai yra saugiausia transporto priemonė, net tikimybė susilaukt ryklio atakos ir keturis kartus didesnė!. Ir bežiūrėdamas į abu grafikus, aš sau tyliai užduodu klausimą: Kodėl mes taip nekenčiame branduolinių jėgainių? Ar tai yra objektyvu, ar tai tėra mūsų saviįtaiga? Mes turėtume uždraust motociklus, o mes bijome lėktuvų. Turėtume uždaryt anglies jėgaines, tačiau uždarome atomines, o pritrūkus elektros energijai paleidžiama NESAUGIAUSIAS anglies jėgaines!

Paskutinis kritikos punktas bet kokiame pokalbyje su žaliaisiais yra radioaktyvių atliekų klausimas. Ir vėl gi, yra pamirštama, jog tos atliekos yra sausa, granulių pavidalą turintį medžiagą, anglies jėgainių suspensijos yra dažniausiai chemiškai aktyvios, nekalbu apie nuodingas dujas! Palyginimui, mums įprastų anglies jėgainių atliekos yra gerokai radioaktyvesnės negu atominių jėgainių atliekos!

Kalbant gi apie jėgainės atliekas, yra pamirštama, jog tai yra kuras tebeturintis apie 97-98% pradinės energijos. Šį kurą vis dar galima perdirbt (ką daro prancūzai), ir tai gerokai sumažina būtinybę kast naują kurą. Be to, nereik pamiršt ir to, kad uranui atsiranda alternatyva – torio reaktoriai, kurie yra dar saugesni negu modernūs urano reaktoriai (bet apie torio reaktorius kalbėsiu kitame įraše).

Ir čia geras klausimas. Mes neturėtume aklai versti kaltę kažkam abstrakčiam – technologijai. Technologija nėra kalta nei dėl Fukušimos, nei dėl Černobylio, nei dėl Hirosimos. Bet kur pažvelgtume, kalti yra žmonės, kuriems nerūpėjo saugumas, o rūpėjo atominės bombos. Ir būtent todėl stovi klaustukas: ar gali būt ši technologija saugi ir žalia? Ar mes viską teisingai padarėme ir ar galime šią technologiją pataisyti? Ar nebūtų protinga gelbėt planetą nuo globalinio atšilimo diegiant saugias ir žalias atomines jėgaines? Saulės, vėjo, vandens jėgainės vargu ar galės patenkint artimiausiu metu augančius planetos energijos poreikius. Bent jau kolkas nesimato jokių technologinių revoliucijų.