Tiek geltonoji spauda, tiek sąmokslo teorijų šalininkai yra pamėgę „25 kadro“ hipotezę. Žmogaus sąmonė suvokia pasaulį lėčiau negu pasąmonė. Jei žinutė ekrane pasirodys tokiam trumpam laiko tarpui, kad sąmonė jos nepastebės, ją gali pastebėti pasąmonė. Anot hipotezės, taip galima daryti įtaką žmogaus norams, pažiūroms, simpatijoms ir antipatijoms.

Įrodyta 25 kadro hipotezė sukeltų dvejonių žmogaus laisva valia. Ar mūsų sąmonė yra laisva, ar ji lengvai manipuliuojama? Ar galima mums ką nors įteigt, mums to net supratus? Ar žmogumi galima valdyti per žmogaus pasąmonę, žmogaus protui, žmogaus sąmonei net nesuvokiant, kad jis nebėra laisvas ir jau yra valdomas?

Dėl savo gana prieštaringos ir nevienareikšmiškos istorijos 25 kadro teorija yra labai pamėgta sąmokslus mėgstančių žmonių. Ateiviai, illuminati, Rotšildų ir Rokfelerių bankininkai, žydų išminčiai arba NASA vienai arba kitaip apgaudinėja žmoniją ir specialiomis technologijomis (pvz. chemtreilais) valdo pasaulį. Ir, nors psichologai bei neurologai dažnai yra gana skeptiški bei kritikuoja 25 kadro taikymo propagandoje bei reklamoje idėją, jie patys gana dažnai griebiasi šios metodikos savo moksliniuose tyrimuose.

Hipotezės šaknys driekiasi į 1957 metų Jungtinių Amerikų Valstijas, kur reklamos ir marketingo specialistas Jamesas Vicary rugsėjo 12 d. sukvietė reporterius į spaudos konferenciją. Koncepcijos iniciatorius teigė, kad jis pasiekė 18 procentų gėrimo „Coca-Cola“ ir 58 procentų spragėsių pardavimų augimą, kino teatruose rodydamas filmus ir tarp jų kadrų įterpdamas užrašus „Gerkit Coca-Cola“ bei „Valgykit spragėsius“. J.Vicary tikėjosi, kad jo išradimas bus džiaugsmingai sutiktas amerikiečių, kuriems iki gyvo kaulo atsibodo TV ir radijo reklamos, tačiau efektas buvo priešingas. Pasąmonės lygiu veikianti reklama buvo pradėta lyginti su totalios kontrolės metodais aprašytais, aprašytais George’o Orwello romane „1984“.

Ir tik vėliau, kuomet kitiems tyrėjams nepavyko atkartoti šių rezultatų, o 1962 metais kino teatro valdytojas prasitarė, kad pardavimų augimai buvo išgalvoti, 25 kadro išradėjas prisipažino sufalsifikavęs šiuos skaičius. Atrodytų, štai ir istorijos pabaiga. Nieko panašaus! Vieną kartą iš butelio paleistas džinas taip noriai atgal negrįžta.

Žmonės kasmet išleidžia keletą dešimčių milijonų dolerių produktams, kuriuose, esą, taikoma įtaiga pasąmonei. Tai gali būti kompaktiniai diskai, garso ir vaizdo įrašai, net nuotraukos ir plakatai. Visi jie žada neįtikėtinus dalykus. Kam kankintis su dar viena dieta? Kam prakaituoti sporto salėje? Kam kviesti namo korepetitorių? Žalingi įpročiai? Pasąmonės hipnozė miego metu padės! Interneto svetainė pasiūlys jums specialiai tam pritaikytą pasąmonės įrašą. Jokių tablečių, jokių daktarų ir jokių nemalonių terapinių procedūrų! Hipnozė miego metu sutaupys ir Jūsų laiką, ir Jūsų pinigus. 4 žingsnių standartinė programa tik už 138 JAV dolerius, o speciali konkrečiam tikslui pritaikyta programa tik  398 JAV doleriai plius pašto išlaidos. Vis dar nerandate savo produkto? Pasižvalgykite kitoje prekyvietėje, jie žada perrašyti Jūsų protą ir visiškai Jus perprogramuoti!

Ir, nors skandalinga hipotezės istorija pasąmonės stimuliacijos koncepciją persekiojo dar daugelį metų, o abejotini, visas ligas gydantys ir nuo visko padedantys produktai tikrai neprisidėjo prie 25 kadro idėjos rimtumo, reikia pastebėti, kad pati koncepcija nėra visiškas pseudomokslas. Nors mūsų sąmonė, o ne pasąmonė, yra atsakinga už teksto suvokimą, tačiau vaizdinius apdoroja ir pasąmonė, todėl pasąmonės stimuliacija vaizdiniais būtų prasminga.

Visų pirma reikia išsiaiškinti keletą dalykų. Pirmas būtų, kaip greitai mūsų sąmonė ir mūsų pasąmonė reaguoja į pokyčius? Mes žinome apytiksliai mūsų sąmonės greičio ribas, tačiau koks gi mūsų pasąmonės greitis? Koks yra absoliutus mūsų smegenų greitis? Koks yra tas minimalus greitis, būtinas mūsų smegenims suvokt matomo vaizdo pokytį ir sureaguoti? Šis klausimas sudomino ir Šveicarijos mokslininką Holger Sperdin, kuris teigia, kad jis su kolegomis aptiko smegenų reakciją į paveiksliukus rodomus tik 250 mikrosekundžių. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, tai yra 1/4 milisekundės arba 1/4000 sekundės! Tokie pokyčiai yra toli mažesni už mūsų sąmonės suvokiamus pokyčius.

Autoriai pasitelkė smegenų elektroencefalografiją bei jų pačių sukonstruotą įrenginį, skirta paveiksliukų rodymui labai trumpą laiką. Ir nors įranga buvo gana sudėtinga, tyrėjai eksperimento dalyviams rodė gana paprastą vaizdą – šachmatų lentą. Žmogaus smegenų reakcija buvo pastebėta tuomet, kuomet lenta buvo parodoma 250 mikrosekundžių, 500 mikrosekundžių ir 1 milisekundę. Ir jei dviem paskutiniais atvejais, smegenų reakcija buvo akivaizdi. ir ją buvo galima pastebėt encefalogramoje 80 milisekundžių nuo paveiksliuko demonstravimo pradžios, tai paveiksliukui atsiradus vos 250 mikrosekundžių smegenų atsakas buvo nors ir matomas, tačiau silpnas. Be abejonės, tai visiškai nereiškia, kad mes galėtume apdorot žinutę, kurią pamatėm per tokį trumpą laiką, bet vien tik tas faktas, jog mes bent jau pasąmonės lygiu ją aptinkame, yra įdomu ir naudingas kitiems mokslininkams.

Žinodami pasąmonės greitį, galime pasidomėti, ar pasąmonė mums iš viso naudinga sprendžiant kokias nors užduotis? Būtent tai ir išnagrinėjo sekanti mokslininkų grupė iš Izraelio. Jie pasinaudojo panašiu į jau aprašytą įrenginiu ir į eksperimento dalyvių pasąmonę juo „įrašė“ informaciją apie busimą semantinį arba aritmetinį uždavinį. Vėliau žmonėms buvo pateikiama ta pati užduotis sąmonės lygmenyje ir buvo vertinamas užduoties sprendimo greitis. Ir jei ankstesnėje pastraipoje aprašytame eksperimente viskas buvo aišku ir paprasta, šiame eksperimente didžiausia problema buvo paskatinti dalyvio sąmoningą protą nepastebėti jam rodomos informacijos.

Šiai problemai išspręst mokslininkai patobulino jau aprašytą techniką bei pasinaudojo gana banaliu faktu. Jūs niekada nesusimastėte, jog nematote savo nosies tol, kol žiūrite abiem akimis? Užmerkite vieną akį ir štai ji nosis. Atmerkite ir stebėkite, kaip pradedate jos nebepastebėti. Mūsų smegenys į vientisą vaizdą apjungia vaizdus, kurios matome abiem akimis. Būtent tuo pasinaudojo tyrėjai. Vienai akiai mokslininkai rodė tokių ryškių ir spalvotų kvadratų seką, kad ji trikdančiai veikė tiriamųjų sąmonę. Kitai akiai buvo rodomas uždavinys, kuriame buvo arba frazė, arba aritmetinė užduotis panaši į 11-9+5. Eksperimento dalyviams prireikdavo net keleto sekundžių tam, kad jie suvoktų, kad kitai akiai yra rodoma kažkas prasmingo. Dalis žmonių šią informacija pastebėdavo tik užmerkę tą akį, kuriai buvo rodomas spalvingas ir blaškantis paveiksliukas.

Vienai akiai parodžius užduoties sąlygas, po kiek laiko spalvoti kvadratai antrame ekrane būdavo atjungiami, o ekrane buvo parodomas pirmojo ekrano turinys. Tuomet eksperimento dalyvis suvokdavo, ką jis mato, bei turėjo, kuo greičiau paspausti teisingą atsakymą. Mokslininkų nuostabai visi eksperimento dalyviai gerokai greičiau surasdavo užduoties sprendimą, jei jie jau buvo stebėję užduotį pasąmoningai .

Šio eksperimento rezultatai, greičiausiai, parodo, kad pasąmonė atlieka svarbų vaidmenį analizuojant matomus simbolius. Pasąmonė nėra kažkas kvailo, primityvaus ir paprasto. Dar įdomiau tai, jog tokie rezultatai galėtų paaiškinti, kodėl aritmetika nėra svetima ir gyvūnams, dėl kurių sąmoningumo žmonėms kyla abejonių. Tačiau taip pat šie rezultatai suteikia vilties, jog 25 kadro hipotezė nėra beprasmė.

r tikrai, tyrėjai yra aptikę prieštaringų pavyzdžių, kuomet pasąmonės įtaiga lyg ir veikia. Bet čia yra vienas kabliukas: ji suveikia tuomet, kuomet žmogus ir taip ketina padaryti būtent tai, ką jam bandoma įteigti. Kitaip tariant, jei žmogus buvo alkanas ir galvojo nusipirkt kažkokio maisto, pasąmonės stimuliacija paskatins jį nusipirkt tą maistą greičiau ir gal net pakeis jo norą. 2008 m. atliktame tyrime olandų mokslininkai išdalino filmo žiūrovams sūrius ledinukus, o po eksperimento pasiūlė pasirinkti tarp vienodai populiarių gėrimų. Keturi penktadaliai žmonių pasirinko ta gėrimą, kurį tyrėjai rodė 25 kadre. Atrodytų, 25 kadro teorija įrodyta? Ne taip greitai!

BBC darbuotojai kartu su ekspertais pabandė tiksliai atkartoti olandų tyrimą. Jie pasirinko mineralinį vandenį bei Lipton šaltą arbatą. Žiūrovams taip pat buvo išdalinti sūrūs užkandžiai. Ir kas gi gavosi, galite paklaust? Pabandžius atkartot šios rezultatus BBC auditorijoje, 25 kadro efekto aptikti nepavyko.

Iš pirmo žvilgsnio rezultatai buvo lyg ir palankūs 25 kadro teorijai: tiriamųjų grupėje „Lipton“ arbatą pasirinko 46 proc. tiriamųjų, kontrolinėje, kuri 25 kadro nematė – tik 37 procentai. Bet atlikus rezultatų korekciją ir iš abiejų grupių atmetus asmenis, kurie dar iki tyrimo labai tvirtai parodė, kad teikia pirmenybę „Lipton“ arba vandeniui (t. y., tuos, kurių pasąmoninė reklama paveikti neturėjo) išaiškėjo visai kitas vaizdas.

Grupės, kuriai buvo peršamas „Lipton“ gėrimas, nariai šaltą arbatą rinkosi tik nežymiai dažniau nei vandenį (53% prieš 47%). Bet ironiška tai, toje grupėje, kurioje 25 kadras nebuvo rodomas apskritai, būtent šaltą arbatą pasirinko net 61 procentas tyrimo dalyvių, o vandenį – 39 procentai. Eksperimentas buvo atkartotas dar kartą, tačiau rezultatai buvo panašūs.

Apmaudu? Gali būti. Iš vienos pusės, mūsų pasąmonė lyg ir yra svarbus veiksnys mūsų sprendimuose. Tačiau iš to nebūtinai seka, kad mumis būtų galima stebuklingai manipuliuoti per mūsų pasąmonę. Ir nors eksperimentų rezultatai prieštaringi, aiškaus atsakymo nematome nei mes, nei mokslininkai.