Praeitame įraše teko nusistebėti, kaip mūsų politinės pažiūros gali stipriai paveikti kažką tokio racionalaus, kaip mūsų aritmetiniai gabumai. Šiame įraše pratęsiu šio klausimo nagrinėjimą ir pakalbėsiu apie tai, nuo ko gi mes bėgame? Ar nuo pačios problemos, ar nuo jos sprendimo būdo? Dėl ko mes elgiamės kaip strutis, nematydami akivaizdžių dalykų?

Logiška būtų galvoti, kad, jei žmonės nesutinka dėl problemos sprendimo, jie turėtų bent jau vieningai sutikti su tuom, jog problema egzistuoja? Bet ar tikrai yra taip? O kas, jei žmonių politinės ir religinės nuostatos visgi yra stipresnės negu jų racionalumas? Ir kas, jei pačią problemą su jos formuluotė žmogus dar sutinka neutraliai, tačiau būtent siūlomi sprendimo būdai yra tai, kad verčia žmogų suabejoti problemos egzistavimu?
Toliau skaityti Stručio filosofija: kai sprendimas baisesnis už pačią problemą →