Rašytojai fantastai jau virš poros šimtų metų vis kalba apie žmonių nemirtingumo variantus, o futurologai žada mums technologinį singuliarumą jau net 2045 metais ir amžiną gyvenimą kompiuteriuose! Tačiau laikas vis bėga, inžinieriai su ašara akyse paskelbia Mūro dėsnio mirtį, o kriogenikai už gerą pinigą tebešaldo žmonių smegenis skystame azote su paskutine durnių viltimi, kad mokslas ateityje suras išeitį. Mokslo progresas akivaizdžiai stringa, o kaltę už tai mes turėtume suversti mokslui neįkandamoms ir neįtikėtinai sudėtingoms… žmogaus smegenims.
Pastovus technologinis progresas ir matematikos nuobodžiausia funkcija eksponentė užtikrino lengvą gyvenimą ne tik inžinieriams bet ir pardavimų vadybininkams. Nuo 1970 metų reikalai pas visus ėjo kaip iš pypkės: be jokių ypatingų pastangų išaugdavo pardavimai ir pagreitėdavo kompiuteriai. Nieko nuostabaus, jog tokiomis palankiomis sąlygomis atsirado kalbos apie laikus, kuomet „mašinos bus protingesnės” už žmogų. Taip pat nereiktų stebėtis futurologų minties polėkiu ir teiginiais apie į mašinas persikėlusią gyventi žmoniją.
Tačiau negailestinga motina Gamta gana greitai leido suprasti mokslininkams, kad lengvi laikai praeityje. Dėl fizikinių dėsnių procesorių greičiai įstrigo apie 4 GHz dažnį, o procesoriuose išskiriamas šilumos tankis priartėjo prie branduolinio reaktoriaus šiluminio tankio. Šiomis sąlygomis mums prireiktų net 110 000 galingiausių japoniškų superkompiuterių vien tam, kad galėtume sumodeliuoti žmogaus proto veiklą, o visus šiuos superkompiuterius turėtų aprūpinti elektros energija net 860 atominių jėgainių blokai!
Nors reikalai neatrodo tokie prasti, kadangi mokslininkai nuo gamtos nusižiūrėjo naujo tipo neuromorfinių procesorių dizainą, žmogaus proto realaus laiko simuliacija lieka problematiška. Galite paklausti kodėl? Matote, neuromorfiniai procesoriai drastiškai sumažina suvartojamos elektros energijos kiekį, tačiau pagal savo dydį yra masyvūs ir kiekviename iš jų tėra 4096 „neuronai”. Kitaip sakant, vienam žmogaus protui prireiktų milijardo tokių procesorių…
Kas dar liūdniau, neuromorfiniai procesoriai bei jų tiesioginis lyginimas su žmogaus protu susilaukia neįtikėtinai stiprios kritikos iš žymiausių neuromokslininkų. Žmogaus proto kompiuterinio modeliavimo pradininkas prof. H. Markgramas atvirai vadina tokius palyginimus „antimi”. Profesoriaus Markramo laboratorija gavo Žmogaus smegenų projektui (Human Brain project) vystyti net 1,3 mlrd. eurus, kurios skyrė Europos Sąjunga. Skaitytoją gali nustebinti tokia milžiniška suma, tačiau nuostaba išgaruos, kuomet skaitytojas susipažins su milžinišku smegenų sudėtingumu.
Dirbtiniu intelektu užsiimantys mokslininkai dažnai kalba apie tai, koks gi neįtikėtinas yra žmogaus protas: 100 milijardų neuronų, kiekvienas kurių yra susijungęs iki 10 000 jungčių su savo neuronais-kaimynais, telpa vos ne į dėžutę nuo batų ir suvartoja tik 20 vatų bei veikia ties dešimties hercų dažniu. Palyginus su dabartiniais superkompiuteriais, kurių kiekvienas procesorius turi po keletą milijardų tranzistorių, veikia ties gigahercų dažniais bei suvartoja po 100 vatų, tad superkompiuterių aušinimui būtini ežerai, o energiją jiems tiek elektrinės, o patys superkompiuteriai užima ištisus aukštus…
Nieko nuostabaus, kad dirbtinio intelekto kūrėjau su pavydu žvelgią į žmogaus protą. Be abejo, toks tiesmukas dabartinės procesorių architektūros ir žmogaus sandaros lyginimas yra nevisai korektiškas. Kompiuteriai operuoja pagal griežtą „Taip/Ne” logiką, o žmogaus logika gan lanksti ir kartais sunkiai apčiuopiama. Gan dažnai yra spekuliuojama, jog žmogaus proto pranašumas prieš superkompiuteryje yra sąlygotas didelio procesų mūsų smegenyse lygiagretumo. Todėl tokios korporacijos, kaip IBM, dirbdamos su žmogaus protą imituojančiais kompiuteriniais čipais, siekia didelio kiekio dirbtinių „neuronų” mikroschemoje.
Tačiau reiktų paklaust savęs, ar pagrįstai mes galvojame, jog mūsų galvose vyksta aibė lygiagrečių procesų? Eksperimentinio šios hipotezės patvirtinimo ilgai nebuvo. Tačiau tai lėtai keičiasi: graikų mokslininkai iš Atėnų universiteto pabandė magnetinio rezonanso pagalba stebėdami smegenų aktyvumą suskaičiuoti, kiek gi nepriklausomų „procesorių” yra žmogaus galvoje. Jie stebėjo žmogaus smegenų veiklą, kuomet žmogus atlikinėjo testą: ekrane pasirodžius raudonam arba žalia kvadratui, žmogus turėjo parodyt į jį arba kairės, arba dešinės rankos pirštu (priklausomai nuo spalvos). Atlikus virš 900 bandymų ir išanalizavus duomenis, paaiškėjo, kad žmogaus smegenyse darbuojasi apie 50 nepriklausomų procesorių.
Greičiausiai dirbant ties dar sudėtingesne užduotimi, nepriklausomų procesų skaičius mūsų galvose dar daugiau didėtų. O supaprastinus užduotį ir pasiūlys atpažinti objektus, stebimų „procesorių” skaičius sumažėja. Galime tai interpretuoti kaip teiginio patvirtinimą, kad už objektų atpažinimą atsakingi specializuoti neuronai.
Jei kalbėti apie žmogaus smegenų palyginimą su IBM TrueNorth čipu, žmogaus smegenų neuronas turi keletą tūkstančių ryšių su kitais neuronais, o inžinierių pagamintas čipas tik 256. Mūsų smegenų struktūra yra trimatė, o dėl litografijos čipų struktūrą yra planarinė. Mūsų neuronai yra plastiški, o čipų ryšiai yra fiksuoti…
Aukščiau paminėtas tyrimas pasako mums, kad visai galima, jog žmogaus smegenyse lygiagretumas nėra neuronų lygmenyje. Šią prielaidą netiesiogiai patvirtina ir iš biologijos žinomas faktas apie neuronų ryšių plastiškumą. Tačiau svarbiausia žinia, kurią neša šis tyrimas, žmogaus smegenų lygiagretumas nėra neuronų lygiagretumas. Tai yra besikeičiančių neuronų grupių lygiagretiškumas.
Nemaža to, kad mokslininkai kopijuoja ne tą funkcionalumo lygmenį, jie dar kopijuoja ir supaprastintus „neuronus”. Žmogaus smegenų neuronai yra gerokai įvairesni. Realus neuronas turi dešimtis tūkstančių proteinų, neuronai naudoja virš 384 skirtingų rūšių neurotransmiterių, mokslas žino bent 30 skirtingų sinaptinių kanalų ir bent 6 skirtingus sinapsių tipus, kurie elgiasi netiesiškai. O pačių neuronų tipų skaičius keičiasi nuo keleto tūkstančių iki kelių šimtus priklausomai nuo klasifikacijos.
Vien pagal neurono struktūrą egzistuoja keturi skirtingi neuronų tipai. Anaksioniniai neuronai, kuriose dendritai sunkiai atskiriami nuo aksonų. Bipoliniai neuronai, kuriose vienas jų galas priima informacija, o kitas perduoda. Unipoliniai (arba pseudopoliniai) kuriose tiek gaunama , tiek perduodama informacija pasiekia neurontą tuo pačiu kanalu. Multipoliniai neuronai, turintys daug dendritų ir daug aksionų atšakų.
Lyg to būtų maža, neuronai dar pasidalija pagal funkcijas į motorinius, sensorinius ir interneuronus. Dar daugiau, pagal sinapsės tipą jie skirstoma į cheminius ir elektrinius, o cheminiai žino keletą šimtų skirtingų neurotrasmiterių. Taip pat nereikia pamiršti, kad žmogaus protas yra veikiamas jo paties kūno impulsų, todėl žmogaus protas atsidūręs elektroninėje erdvėje gali jausti diskomfortą, neturėdamas rankų, kojų, regos, klausos ir uoslės. Nekalbu apie tai, kad mes esami įtakojami trilijonų mūsų mažų ir nematomų despotų, kurie apeina mūsų laisvą valią ir liepia mums daryti tai, kas yra jiems naudinga…
Jaunam mokslininkui, dirbančiam su žmogaus smegenų modeliavimu, kaip matome, gyvenimas tikrai nėra lengvas. Be tokių žmogiškų problemų, kaip „mergina paliko”, „vaikinas metė”, prisideda dar ir problema „mokslas – negailestinga bjaurastys”. Tiksliau ne mokslas, o gamta ir sudėtingos homo sapiens smegenys. Jus tik pagalvokite, kiek kantrybės reikia! Pagalvokite, ar ilgai tokiame nenuspėjamame darbe išbūtumėte…
Kompiuterijos specialistai kalbėdami apie įrenginius kalba apie du skirtingus principus: analoginį ir skatmeninį. Reikalas yra tas, kad vienur efektyvūs yra vieni, kitur geresni yra antri. Ir čia laikas butų paklausti, o kokiai sistemai priklauso žmogaus smegenys…
Būtent šį klausimą bandė nagrinėti skaitmeniškai viena mokslininkų komanda. Nuo seno yra žinoma, kad dalis neuroninių procesų reaguoja palaipsniui į signalo didėjimą, o kita dalis reaguoja tik į ateinančius impulsus (kaip skaitmeninis procesorius). Mokslininkai išnagrinėjo įvairius žmogaus neuronų modelius ir pabandė nustatyti tų neuronų informacijos perdavimo efektyvumą. Analizuojant jų apžvalgos rezultatus gana greitai paaiškėja, kad mūsų smegenys yra iš dalies analoginės ir iš dalies skaitmeninės. Tokie rezultatai tūrėtų būti tikras šokas mokslininkams, kadangi jie tik dar labiau apsunkina žmogaus smegenų tyrimus…
Kaip matome, žmogaus technologiniam nemirtingumui atsiranda vis naujų problemų. Galu gale, žmogus nėra jau toks nepriklausomas padaras: mus gana stipriai įtakoja mūsų maži draugai ir mūsų maži despotai. Ir dar nežinia, kaip mūsų protas sureaguotų atsidūręs kūne be vidurių, rankų ir kojų…
Wau. Smagiai skaitaisi, tikiuosi tavo Prometėjiškas entuziasmas neišblės.
„Mokslo progresas akivaizdžiai stringa, o kaltę už tai mes turėtume suversti mokslui neįkandamoms ir neįtikėtinai sudėtingoms… žmogaus smegenims.“
Tai, kad čia daug kaltės galima suversti ir tiesiogiai mokslininkams.
Sakyčiau, yra net šiek tiek gėdinga kai mokslininkai XXI amžiuj dar nesugeba postulatų lygyje apibrėžti principinių žmogaus proto ir kompiuterio veikimo skirtumų.
Kol kas mokslas vis dar bando sutapatinti du tiesiogiai nesutapatinamus dalykus. T.y. tą „žmogaus protas veikia nežinojimo terpėje“ ir „kompiuteris veikia žinojimo terpėje“. Deja, šitie modeliai veikia naudodami principialiai skirtingus veiklos modelius.
Į pirmąjį įeina ne tik „kaip mūsų protas sureaguotų atsidūręs kūne be vidurių, rankų ir kojų“, bet ir mirties būtinybė, ar socialinių sąveikų būtinybė, bet ir daug (proto) vidaus konstrukcinių elementų, kurie „nežinojimą“ paverčia žmogaus proto privalumu ir pan.
Deja, gilinimasis vien tik į „geležį“ (smegenų ir kompiuterio konstrukciją) ir ignoruojant „programinį“ lygmenį (o vėliau ir viso to visumą) – kažkada neišvengiamai atrodys tik kaip ganėtinai kvaila pozicija.
Tas taip. Bet čia aš dviprasmiškai parašiau. Galu gale mokslininkai irgi turi smegenis ir smegenys bandančios suvokt save yra kaip gyvatė rijantį savo uodegą 🙂
O dėl metodų, tas taip. Pakolkas nieko revoliucingo
Kad savarankiškai išprotauti „veiksmo atoveiksmio“ poziciją gali užtekti minimalaus laiko ir išsilavinimo kiekio.
Kad „veiksmą atoveiksmį“ savarankiškai išplėsti iki termodinamikos teorijos jau reiktų nemažai sėkmės ir eilės metų kruopštaus darbo…
Na, ir jei pozicija „protas – kompiuteris“ moksle dar neįžengė į neišrutulioto „veiksmo atoveiksmio“ fazę – tai šis yra daugiau panašu ne į proto trūkumą mokslininkuose, o greičiau panašu į tai, jog mokslininkai yra tiesiog užsiciklinę savo „dramblio kaulo pilių“ matmenyse (ar tiesiog mokslininkai „sukompiuterėjo” – „blaškosi“ tik savo specializuotoje žinomų žinių kertelėje).
Na, problema visgi labiau ne mokslininkuose, o duomenų kiekiuose, reikalinguose tam, kad suvokti proto „termodinamiką”, bei tų duomenų analizėje. Kaip jau minėjau, dabartinė kompiuterinė įranga yra per lėta tam, kad padėtų suvokt žmogaus smegenų veikimą. Tačiau progresas yra, kadangi egzistuoja žiurkės smegenų modeliai, gan neblogai veikiantys virtualiuose kūnuose.
O progresas yra, štai nesenai atsirado minties vektorių koncepcija, atsirado visų pirma dirbtinio intelekto specialistų dėka.
_Na, problema visgi labiau ne mokslininkuose, o duomenų kiekiuose_
Paminėsiu keletą argumentų kodėl problema yra ne „duomenų kiekiuose“:
– „proto termodinamika“ (evoliuciniame kontekste) tegali būti tik „proto postulato“ vaikas – taigi dabartinė „proto termodinamika“ yra net ne mėgintuvėlyje išauginta „gyvybė“ (o tik „suchirurgintas“ iš atskirų fragmentų kažkoks šiupinys).
– vėlgi, nėra ne tik „proto postulato“, bet nėra ir bendrojo „gyvybės postulato”). Deja ir t.t.
– vėlgi, jei „gerbti postulatus“ tai „visos termodinamikos“ būtų fizikos aprašomos ne tik kaip Niutono termodinamika (ji aprašoma/veikli tik adityvinėje terpėje /visuma yra lygi dalių sumai/), bet ir superadityvinėje (visuma yra daugiau už jos dalių sumą), ir subadityvinėje terpėje (visuma yra mažiau už jos dalių sumą) http://www.technologijos.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=416000#p416000 .
– vėlgi, revoliucija (ženklus progresas) moksle galimi tik tada kai moksle pradeda funkcionuoti kažkoks naujas pamatinis postulatas. Atradimai periferijoje iš principo negali būti reikšmingesni, nei „bruzdėjimas atskirame provincijos kaime“.
Taigi, sakyčiau, visos šios pozicijos atsiremia ne į „duomenų kiekį“, o tik į stoką apibendrinančiosios kultūros.
Peržvelgiau artėjančios LNFK41 pranešimų tezes – deja, ir ten lyg ir neužtikau kažko kas mus (žmones) labiau stumtų link apibendrinančiosios kultūros.
Na, nežinau, kodėl galvojate, kad termodinamika kildinama iš Niutono dėsnių. Tai gana toks ribotas pagal lankstumą „mokyklinis” požiūris, kadangi jis nepaaiškina kvantinių sistemų termodinamiką: fermionų ir bozonų elgesį, dalelių sukinių statistiką (spintronika). Viskas ką jis gali, tai primityviai pažiūrėti į dujas, kaip ir bilijardo rutuliukų visumą.
Rimtesnį teoretinį išsilavinimą turintys fizikai visų pirma kildina termodinamikos dėsnius iš statistinės fizikos. Šiame metode visi fenomenologiniai klasikinės termodinamikos teiginiai yra gaunami iš statistinių metodų bei iš mikroskopinės sistemos savybių. Dar daugiau, adityvumas nėra pagrindinis statistinės termodinamikos reikalavimas, kadangi yra nagrinėjamos ir nepusiausviroje būsenoje esančios sistemos, tokios kaip gyvas organizmas arba gyvybė. Ir taip, egzistuoja termodinaminė gyvybės teorija, apie kurią kažkada ir parašysiu.
Kas dėl LNFK, Lietuvoje nėra tiek stipri statistinės fizikos mokykla, kad lokalioje konferencijoje būtų pateikiami pasaulinio mąsto rezultatai. Plius, ši tema labiau būtų ne fizikinės konferencijos, o cheminės arba biologinės konferencijos tema, kadangi Gyvybės teorija yra fizikinės chemijos arba biofizikos tematika.
_Na, nežinau, kodėl galvojate, kad termodinamika kildinama iš Niutono dėsnių._
Čia jau mano netikslumas. Reikėjo parašyti „Niutono laikų termodinamika“, „klasikinės mechanikos termodinamika“- tuo norėjau parodyti tik istorinę (kas po ko sekė) vystimosi seką nuo pamatinio postulato iki dabartinės padėties.
_yra nagrinėjamos ir nepusiausviroje būsenoje esančios sistemos_
Tame yra daug subtilybių, nes mes praktiškai nesusiduriame su uždaromis sistemomis – todėl (adityvinė) nepusiausvira yra gan sunkiai apčiuopiama pozicija, kurią galima sumaišyti su neuždara sistema ir atvirkščiai.
Sakykim, gal panaši problema lengvai spręstųsi „superadityvinės pusiausviros“ režime…
….
Bet kurių objektų tarpusavio sąveika yra superadityvus veiksmas. Nes čia bet kurio objekto galimybinė sąveika pavirsta į realiąją sąveiką.
Pvz.:
Kai atomas A ir atomas B turi konstrukcinę galimybę susijungti – yra galimybinė sąveika (abstrakcija).
Kai atomas A ir atomas B jau yra susijungę į molekulę – tai jau yra realiai išnaudota galimybė susijungti ir tai yra reali sąveika.
Taigi, abstrakcijos virtimas į realią sąveiką ir yra superadityvumo „ašis“.
Technine prasme moksle (jo pamatiniame lygmenyje) yra įsigalėjusi didžiulė ir įsisenėjusi mokslinė klaida. Ji teigia, jog adityvumas dominuoja materijos elgsenoje. Na, o praktinis uždarų sistemų nebuvimas leidžia kompensuoti šią klaidą bendresnių sistemų sąskaita.
_Kas dėl LNFK, Lietuvoje nėra tiek stipri statistinės fizikos mokykla, kad lokalioje konferencijoje būtų pateikiami pasaulinio mąsto rezultatai. Plius, ši tema labiau būtų ne fizikinės konferencijos, o cheminės arba biologinės konferencijos tema, kadangi Gyvybės teorija yra fizikinės chemijos arba biofizikos tematika._
Na, aš čia į konferenciją žiūriu kaip į „nesenų darbų“ pristatymą ir kurie yra kažkoks atspindys nuo „nesenų pasaulinio mąsto rezultatų“.
Vėlgi, Gyvybės teorijos tiria tik savo veikimą, bet netiria kaip evoliucionavo negyva materija iki gyvybės pozicijos – o be šio fundamentalus tyrimas nuo a iki z yra negalimas.
Na,fizikoje kaip tik nagrinėjamos situacijos, kuomet materijos adityvumas nebegalioja, kadangi dvejų molekulių suma nėra lygi atomui. Tiek branduolys, tiek atomas visada sveria mažiau arba daugiau, negu dalių suma. Net vandens masė yra mažesnė už pavienių molekulių sumos masę. Net mano ir jūsų masės yra mažesnės negu mus sudarančių atomų masės. Tai šimtmetį skaičiuojantis teiginys, nesuvokiu, kodėl teigiat, kad mokslas to nežino ir daro „įsisenėjusią mokslinę klaidą”?
Taip pat nesuprantu, kodėl teigiate, kad neegzistuoja fizikinė Gyvybės teorija, paaiškinantį, kaip negyvose sistemose atsiranda gyvoms sistemoms būdinga savireplikacija. Mano žiniomis tokia Gyvybės teorija egzistuoja nuo praeito amžiaus 90 metų, kadangi net man, savo magistrantūroje, teko nagrinėti atviras sistemas su tokiom sąvybėmis. Dar daugiau, dabartinė termodinaminė gyvybės teorija teigia, kad gyvybė yra įmanoma tik atviruose sistemose. Nežinau, iš kur Tamsta semiasi žinių, bet jos bent 25 metais pasenusios. Vien tik elementari Google užklausa leido man surast vienu kartu daugiau nei 10 tekstų pirmame paieškos puslapyje. Tarkime šis:
http://www.englandlab.com/uploads/7/8/0/3/7803054/2013jcpsrep.pdf
_Taip pat nesuprantu, kodėl teigiate, kad neegzistuoja fizikinė Gyvybės teorija_
Jokiu būdu to neteigiu.
Tiesiog noriu pabrėžti, jog baziniai dalykai visada randasi už detalės ribų (sistemos prasmė glūdi už sistemos ribų). Tai čia ir pabrėžiu, jog gyvybė irgi yra TIK detalė ir kad ją geriau suvokti reikia lysti į bendresnį dėmenį, nei gyvybė. O įlindus į tą bendresnį dėmenį, jį savo ruožtu vėl reikia paversti detale. Ir vėl lysti jau į to bendresnį dėmenį. Ir t.t.
Na, o jūs kaip suprantu laikotės pozicijos, jog detalę galima paaiškinti tos detalės detalizacija ir t.t.
Vargu, ar čia verta bandyti skaičiuoti kuri kryptis gali kažko daugiau, ar geriau – tiesiog manau, jog abi kryptis mokslui yra reikalingos ir naudingos.
(Gal dėl to, kad „jojam ant skirtingų krypčių žirgų“ ir gaunasi šioks toks mūsų nesusikalbėjimas).
Lygiai tas pats pas jus vyksta ir su superadityvine terpe. Masės skirtumai čia tėra tik atskiros detalės detalizacija, bet ne ėjimas į fundamentalesnius pagrindus.
Na, o jei superadityvumas (tarpusavio sąveikos) būtų suvokiamas kaip „pagrindinis informacijos kaupiklis ir nešiklis“ – tai net mokykliniai vadovėliai būtų drastiškai kitokie…
P.s.
Vėlgi, eksperimentinė fizika automatiškai koncentruoja tyrimus daugiau į detalių konstrukciją. O detalių gausa yra linkusi užgožti visumos vaizdą. O kad visumos vaizdo nepamesti iš akiračio tenka neišvengiamai susidurti su funkcija, jog „nėra nieko praktiškesnio už gerą fundamentalią teoriją“.
Paimkim, kad ir tą „pagrindinį informacijos kaupiklį ir nešiklį“ ne genetiniame lygyje, ne neuroniniame lygyje, ne epigenetiniame lygyje, ne smegenų lygyje ir t.t., o „toli paslinktam link Planko ilgio dydžių“ – t.y. arčiau link skaitmeninio (principinio, jo ištakų) lygmens.
Pvz. net neįsiimčiau prognozuoti kiek yra tarpinių lygių nuo bazinio superadityvumo postulato „pirma susikuria nauja būsena ir tik tada išyra sena būsena“ iki eksperimentiškai patikrinamų, empiriškai stebimų superadityvumo lygmenų.
Tiesą pasakius, kuo toliau, tuo mažiau suprantu, ką bandote pasakyti.
Smegenų tyrimas nėra eksperimentinės fizikos problema, tai yra eksperimentinės biologijos problema.
Smegenų suvokimui jokia Gyvybės teorija nereikalinga, praeitame tekste esu rašęs apie sėkmingas ir realistiškas žinduolio smegenų simuliacijas, atliktas prof. H. Markgramo bei apie 1,3 mlrd. eurų iniciatyvą. Panašiai kaip su klimato kaitos modeliais, taip ir su smegenų modeliais, pagrindinė problema – dabartinė kompiuterinė technika yra neefektyvi energetiškai, o Muro dėsnis išsikvepė. O šis tekstas labiau apie tai, KODĖL progresas yra toks lėtas. Niekur neteigiu, kad jis nėrą įmanomas.
Ir teiginys, kad smegenų atveju „baziniai dalykai visada randasi už detalės ribų (sistemos prasmė glūdi už sistemos ribų)” yra išvis pseudomokslinis kalambūras, sėkmingai paneigtas nors ir tuose pačiuose smegenų tyrimuose. Žmogus tėra biologinis robotas, bandantis save suvokti.
_Ir teiginys, kad smegenų atveju “baziniai dalykai visada randasi už detalės ribų (sistemos prasmė glūdi už sistemos ribų)” yra išvis pseudomokslinis kalambūras, sėkmingai paneigtas nors ir tuose pačiuose smegenų tyrimuose. Žmogus tėra biologinis robotas, bandantis save suvokti._
Sakyčiau tai parašėte visai nepagalvoję.
Deja, (kiek viršesnėje sistemoje) atskiras žmogus tėra tik atskiras unikalus sraigtelis visoje Gyvybės evoliucijoje.
O kodėl (ir kaip) evoliucija padare mus visus skirtingus? Akivaizdu, kad todėl kad per žmonių (kitų gyvių) daugumą būtų prašniukštinėtas kuo didesnis kiekis įvairių galimybių. Argi analizuodami TIK „smegenų mėsą“ užsiduosite tokiu klausimu ir rasite į jį solidų atsakymą?
Vėlgi, kodėl žmogaus smegenų atveju neveikia „baziniai dalykai visada randasi už detalės ribų“? Tai gal tyrinėjant TIK subatominį lygmenį galima išprognozuoti/išfantazuoti genetinį/neuroninį lygmenį? Gal vien TIK iš vienaląsčio struktūros galima išprognozuoti/išfantazuoti daugialąstį-žmogų rašantį eilėraščius?!?
Ar TIK iš „atskiro viso žmogaus mėsos“ galėtumėte išprognozuoti nacionalines bibliotekas jų bendruomenių lygyje?!
Sakyčiau, čia visur veikia elementariausia aksioma „jei sistema su niekuo nebesąveikauja tik tada ji yra baigtinė sistema“. Na, o jei smegenys visgi su kažkuo dar sąveikauja – tai manau čia mokslas neturi kito principinio pasirinkimo kaip ieškoti bendrojo vardiklio apimančio kuo didesnį kiekį sąveikavimų tarp hierarchinių (ir ne) lygmenų. Juk akivaizdu, jog dviejų lygmenų (skaičių) sąveikavimo bendras vardiklis bus toks, o dviejų dešimčių lygmenų (skaičių) bendras vardiklis būtų jau anoks.
Vėlgi, kai smegenys/protas yra gan subtilus produktas tai net mažytis nuokrypis nuo bendrojo vardiklio tyrinėjimuose gali duoti neprognozuojamai klaidingą išeigą gristą „drugelio sparnų efektu“.
Tai duotu atveju “tikslus bendrasis vardiklis smegenims” neįmanomas be fundamentalaus teorinės fizikos indėlio (žinoma, jei Visata laikytina viena vieninga sistema).
Sakyčiau, su „smegenimis yra tragiška padėtis“, jei žiūrėti kiek lygmenų tai apima – nes tai spektras „žiūrint iš akies“ yra turbūt tik nuo molekulinio lygio iki organo lygio.
Sakyčiau, būtų labai naivu manyti, jog dabartyje tyrinėjant smegenis naudojamas pats tiksliausias bendrasis (sąveikavimų) vardiklis.
Sakyčiau, net bendrojo vardiklio idėja yra turbūt nioliktoje vietoje.
Tiesa sakant, man mažiau įdomu KODĖL progresas lėtas, man įdomiau kaip GALĖTŲ atrodyti GREITAS progresas.
Na, žiūrėkite, elementarių dalelių fizika žino 6 bazinius kvarkus, 6 leptonus bei 4 sąveikų nešėjus. Iš jų gaunamas visas egzotiškų dalelių popuri, nuo mezonų, pionų iki kvarkų čiurkšlių.
Branduolio fizika žino neutroną ir protoną, ir aplink besisukantį elektroną. Iš šių trijų dalelių bazinių savybių gauname Mendelejevo lentelę, gauname chemines elementų savybes, kurios nulemia visų cheminių medžiagų chemines ir fizikines savybes. Puslaidininkinio materialo laidumas tiesiogiai susijęs su pavienių atomų lygiais, valentinės, laidumo, Fermi lygiai – visa tai nulemia pavienio atomo savybes, kurias nulemia neutrono, branduolio ir elektrono savybes.
Panašiai ir biologijoje, pavienių ląstelių savybės apsprendžia duoto organo funkcionavimą. Čia elementari kombinatorika. Kuo daugiau bazinių vienetų, tuo sudėtingesnis uždavinys, tuo sunkiau pamatyti, kaip baziniai vienetai įtakoja visumą. Bet ta įtaka yra vienareikšmė ir nėra jokio „drugelio” efekto.
Panašiai ir socialinis elgesys. Ar žinote, kas yra ekonofizika? Ekonomikos dalyviai – žmonės – yra aprašomi kaip elementarios dalelės, ir statistika stebėtinai gerai aprašo žmonių elgesį.
Žmonių elgesys apklausose, apsipirkimuose, visa tai gerai aprašoma dėsniais panašiais į kvantinės fizikos dėsnius. Tos simetrijos taip giliai persmelkia tas sudėtingas sistemas, kad man kartais net baugu pagalvoti apie tai, kaip viskas yra deterministiška.
Na, tai yra daugiau tik eksperimentinės, klasikinės fizikos pozicija, pagrindai. Maždaug: yra pirminės dalelės lygmuo ir iš jo yra sukurta visa Visatos įvairovė.
Ir tai yra tik vienos krypties eismas. Taškas.
Na, teoriškai gali būti (šalia ano) ir priešingos krypties eismas.
Na, ir kažkiek empiriškai galima teigti, jog superadityvumas yra tas skiedinys kuris suriša visas įvairiausias pirminių dalelių (pirminių statybinių plytų), jų sistemų ir t.t. kombinacijas (per jų tarpusavio sąveikas) į monolitą (materiją ir pan.)
_Čia elementari kombinatorika._
_Ar žinote, kas yra ekonofizika?_
Numanau.
_man kartais net baugu pagalvoti apie tai, kaip viskas yra deterministiška._
Na, tai pvz. pabandykit tik iš „pirminės plytos pozicijos“ krypties išspręsti elementarų uždavinuką, kuris tik šiek tiek pratęsia vieną poziciją toliau tokioje sekoje: kvarkas… molekulė… žmogus, jų sociumas. Taigi, kaip čia elementarioje kombinatorikoje, deterministikoje atrodytų optimalus ateities socialinio organizmo mechanizmas. Ir tai kiek gilesnėje prasmėje nei „tada socialinio organizmo ląstelės (žmonės) tarpusavyje nekonkuruos taip pat kaip tikros ląstelės nekonkuruoja tarpusavyje tikrame žmogaus organizme“.
Deja, net tokie elementarūs uždaviniai niekada nebus (sąmoningai) išspręsti naudojantis vien tik „vienkrypčiu (pirminės statybinės plytos) eismu“.
P.s.
_Bet ta įtaka yra vienareikšmė ir nėra jokio “drugelio” efekto._
Ne taip mane supratote.
Vaizdžiai.
Tik vienkryptė fizikos paradigma (pirminės statybinės plytos) prilyginama 1.
Superadityvumo dėmuo prilyginamas 0,1.
Tada 1 ir 1,1 (1+0,1) pakeliami šimtuoju laipsniu (tai hierarchinės, horizontalios, sisteminės ir t.t. sąveikos belenkiek sudėtingesniame objekte).
Tai čia pakeltieji rezultatai 1 ir xxxxxxxxxxxxxxxx jau turės „drugelio“ efekto dėmenį (klaidai ar „tiesai“).
Kaip suprantu iš komentarų esate griežtas eksperimentinės ir vienkryptės fizikos šalininkas.
Pagal mane tas pastovus „perskėlimas jau perskelto“ visgi yra akligatvinė fizikos raida ilgesnėje perspektyvoje (perskeltoji dalis taps vis smulkesnė ir jų bus vis daugiau). Trumpesnėje perspektyvoje mes, ko gero, patogiai išmirsime prie savo esamų įsitikinimų.
Ir būtų gerai, jei tęsdami toliau diskusiją (jei mum bus tam noro), mes sugebėtume apsieiti be nukrypimų į paiešką kvailių ar pseudomokslo.
Buvo idomu paskaityti Jusu moksline diskusija. Man atrodo kad jusu filosofiju principai is esmes skiriasi. As palaikau „svecio ” pozicija. Deterministine pozicija kelias i niekur. Yra daugelis eksperimentu kuriu deterministai nenori matyti, ir bet kuri bandyma tai aiskinti apsaukia pseudomokslu. Labai idomi pozicija. Tuos zmones nenoreciau pavadinti net mokslinikais, nes kas netelpa i ju sukurtas teorijas tam pritaikomas principas negali buti nes negali buti. Pvz, yra atlikta daug statistiskai patikimu eksperimentu irodanciu zmogaus samones poveiki i kvantinius procesus, pvz i tunelini efekta, bet deja kadangi tai neisipaiso i esamas teorijas apie tai net nekalbama.
Pvz, yra atlikta daug statistiskai patikimu eksperimentu irodanciu zmogaus samones poveiki i kvantinius procesus, pvz i tunelini efekta, bet deja kadangi tai neisipaiso i esamas teorijas apie tai net nekalbama.
Prašyčiau nuorodą į mokslinį tyrimą. Mano žiniomis, žmogaus sąmonė kvantinių procesų NIEKAIP neįtakoja, o tie, kas tai teigia yra visokie metafizikai, kitaip tariant šarlatanai.
O svetys nesuvokia, ką jis kalba.
Perskaičiau visą straipsniuką (patiko) ir komentarus (patiko), tai oh my! 🙂
Aš matau šią diskusiją taip: chaosas ir determinizmas. Man įtikinamesnė Sergejaus nuomonė. Visai ne dėl pateiktų faktų ar pateiktų argumentų. Tiesiog aš prieš atėjęs čia buvau panašios/tos pat nuomonės.
Aš matau pasaulį, kaip dėsningumų visumą, kuri yra arba nėra chaose – čia žinoma klausimas atviras.
Visai paprastai šnekant, įsivaizduokime ruletę (pasaulį) ir mestą kamuoliuką (reiškinį/daiktą). Ruletė sukasi, kamuoliukas metamas. Ruletė sukasi ir kamuoliukas joje šokinėja. Tačiau jis pagaliau įkrenta į duobelę/skyrelį. Rulete toliau sau smagiai sukasi, o kamuoliukas jau įkritęs joje sukasi.
Faktas/realybė yra vienas iš skyrelių/duobelių. Vieni pasirenka vieną, kiti kitą. Tačiau kamuoliukas galiausiai vistiek kažkur įkrenta. Tas įkritimas yra tiesa/realybė/faktas. O metafizikus aš matau taip. Jie vistiek kažką pasirenka, nes turi nuomonę t.y. skyrelį/duobelę ar visai nieko nemąsto ir nieko nesirenka. Man labiau patinka sužinoti, kur tas kamuoliukas įkrenta, o metafizikos šalininkui net ir įkritęs kamuoliukas nebūtinai kažką reiškia, nes yra neapibrėžtumai/galutinai neapaaiškinami šio proceso rezultatai ir tai imama už tiesą. Pavyzdžiai:
a) Žmogus mirė. Metafizikas: ne žmogus nebūtinai mirė, jo dvasia iškeliavo ir amžinai ar laikinai dar bus gyva etc.
b) Horoskopai yra netikslūs prognozavimai. Metafizikas: ne, na jūs pažiūrėkite, kiek sutapimų, kaip atitinka prognozės čia, čia ir čia. Ar tai gali būti tik sutapimai?
c) Homeopatijos veikimas yra labiau placebo ir/ar farmacijos pramonės veikliųjų medžiagų santykis viršijantis homeopatijai pagal apibrėžimą skirtas koncentracijas. Metafizikas ne, man padėjo, šitai veikia aš savęs nemarinsiu chemijom ir t.t.
d) Scientologija…
e) Numerologija etc.
„O progresas yra, štai nesenai atsirado minties vektorių koncepcija, atsirado visų pirma dirbtinio intelekto specialistų dėka.”
Parašykit straipsnį apie tą minties vektorių koncepciją, labai įdomu, internete niekur nieko nerandu ta tema 🙂
Mokslininkai nesakysiu kokie jie yra. Nesakysiu ir nieko, jokios nuomonės, kas galėtų pakeisti situaciją mokslininkų naudai. Taip yra sutverta kūrėjo (nesvarbu kos jis ir kas kaip) ir tokioje formoje mūsų misija. Mūsų tobulėjimui taip sutverta, tokie numatyti dėsniai. Ir męs jų negalime keisti. Mokslas prisiėmė per daug kūrėjo vaidmens būdamas nieko nežinantis. Reiškia žmogus neturi žinoti, jam nesutverta būti skaičiavimo mašina. Kažkas siekia tik blogio kad išnaudoti žmogaus intelektą kuriant naujus skaičiavimo įrenginius. Kurie prives prie dar didesnio aklumo ir blogybių. Natūralių dėsnių iškreipimo, koks žmogaus gyvenimas turi būti. Žmogus sukurtas būti ne dėl smegenų, būti skaičiavimo mašinai, o kad jaustų. Tai išskirtinis padaras kuris jaučia jausmus. Gal jausmai ir apdirbami vienoje smegenų pusėje, bet męs jas galime valdyti ir tai mūsų sielos valioje. O kur randasi siela? Ji tikrai ne smegenyse. Smegenys jai tik įrankis vienas iš daugelio. Žmogaus sielai mūsų sutvertas kūnas, yra nuostabiausia sukurta mūsų kūrėjos žemės terpė. Minusas tas, kad materialus kūnas miršta, prisiminimai dingsta, virstame kitokia energijos forma, kažkaip tobulėjame, susilaukiame vaikų. Mūsų vaikai tai mūsų atvaizdas. Bet ar tai mūsų sielos dalis, mūsų sielos energijos dalis. Manau, kad ne, gebane tik išmokyti ką mes mokame, jie mūsų atvaizdas, bet tai duotos sielos energijos forma iš aukčiau, iš kažkur. Gal iš žemės, gamtos, o gal iš nežinomų kosmoso pakraščių kur energija mūsų sielos energija laisvai tyvuliuoja. Gal esame bendra energijos rūšis nuo tuo paties debesies. Nuo kurio nuraškoma dalelė, kuri skirtingai tobulėja pasiunčiama į materialų kūną, kurio sielos energija materialiam kūnui mirus grįžta į savo sielos debesį, ir susijungia su bendra tyvuliuojančia energija. Jeigu žmogus bus įkalintas kompiuteryje, jis bus kastratas nes nejaus daugelio dalykų, jame nebus jausmų dėsnių kurie yra sukurti mūsų materialios kurėjos žemės, ir toks žmogus reikalaus mirties, jis bus įkalintas, mes jo prašymo neišpildysime, jis kalės amžinai ir tai bus jo vadinamas pragaras, nes jis daug ko nejaus.ir tirės daug trūkumų. Žmonės dar labiau kentės, štai kas vadinamas amžinuoju pragaru. Mes mirsime ir reikia su tuo susitaikyti kaip mūsų senoliams. Greriau reikėtų panagrinėti mirties baimę. Nei arverti pragarą kuriame tikrai būsime kastruoti emociškai. Vienas žodis kai žmogus susitelkia ties kažkokiu vienu siekiu gyvenime per daug, ar kažkokiu mokslu itin – situacijos trumparegiškumas. Iš per didelio mastymo. Iš per daug didelio norėjimo žinoti bet ne jausti. Žmoguje pačiame yra nustatytos tobulėjimo ribos ir męs jas galime atrakinti patys be kišimo save į pc. Nekiškit rankų prie žmogaus kūno. Nevidonai. Šventvagiai, velnio baimių ir pagundų absėsti degti pradare. Žmogui mirti pagal visatos dėsnius yra numatyta dovana. Jeigu jūs to nesuorantate jūs tiesiog bijote mirties. Nebijokite mirties. Geriau paskirkite laiką jums likusį žmogaus dvasiniam tobulėjimui ne tokiais siekiais gyventi amžinai kurie beprasmiški. Smegenys ar dar kažkas gal net nenumatytos veikti ilgesniam nei vienam gyvenimui. Juk ir taip žinoma kad smegenys dėvisi ir sensta o prisiminimai slegia ar pasimiršta. Žodžiu žmogui reikia įvairios patirties jo sielos gyvenime ten kur jis bus pasiūstas žemėje.